Meilė baigėsi skaudžiomis skyrybomis su skolomis
„Kai susituokiau su vyru iš Nigerijos, atvykome gyventi į Lietuvą, tačiau angliakalbiui tuo metu susirasti darbą, ypač provincijoje, buvo neįmanoma. Aš jau turėjau du sūnus iš anksčiau, ką tik buvo gimęs mūsų bendras sūnus, todėl pati dirbti negalėjau. Pradėjome galvoti, ką daryti. Vyro pusbroliai buvo įsikūrę Belgijoje, tad nusprendėme ir mes ten kraustytis.
Atvažiavome be nieko į niekur, bet užsikabinome. Deja, santuoka, kaip jau dabar galiu pasakyti, nepavyko. Kai tekėjau, buvau kupina tikėjimo, kad viskas bus gerai, ir iš tiesų abu stengėmės, bet per daug skirtingi mąstymai, skirtingos kultūros, tradicijos. Be to, Belgijoje jis susirado daug panašaus mąstymo draugų, su kuriais leido laiką. Čia labai daug atvykėlių iš jo kraštų. Tada ir prasidėjo problemos.
Finansiškai vyras neprisidėjo prie šeimos gerovės. Moterys, kurios yra ar buvo ištekėjusios už Nigerijos piliečių, žino, kad visi pinigai, kuriuos jie uždirba, keliauja į jų šeimas Nigerijoje – tėvams, broliams, seserims, tetoms ir pan. O čia esantiems namams juk nieko netrūksta, mes visko turime. Ir visai neįdomu, jog aš nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro dirbu, kad sumokėčiau nuomą ir išlaikyčiau šeimą. Mano abu vyresni sūnūs per mokslo metų atostogas pradėjo dirbti nuo 16 metų, kad pasirūpintų savimi ir padėtų man“, – atviravo Jurgita.
Moteris gana ilgai kentėjo šią situaciją, Belgijoje gimė dar viena dukrytė. Šiuo metu jai – treji, sūnui – dešimt, vyresniems sūnums – 20-imt ir 23-eji. Kantrybė jai trūko, kai į agresiją linkęs vyras, užėjus eiliniam pykčio priepuoliui, išsiliejo ant vaiko – trenkė jam taip per strėnas, kad liko mėlynas visas rankos antspaudas. Tuomet Jurgita iškvietė ir policiją, o ši – greitąją pagalbą, kuri vaiką išsivežė.
Vyrą tąkart policija sulaikė, o moteris kitą dieną pridavė dokumentus skyryboms. Tačiau vyras nesutiko skirtis, todėl per advokatus jai teko įrodyti, kad skyrybos vyksta ne dėl jos, bet dėl jo kaltės.
„Prieš dvejus metus mus pagaliau išskyrė. Advokatų paslaugos man kainavo visas santaupas, kurias sukaupiau dirbdama, ir dar daugiau. Iš viso – 8 tūkst. eurų. Metus laiko dirbau vien tam, kad išsimokėčiau teismo išlaidas. Skolą mokėti baigiau tik 2022 metų kovo mėnesį. Ir dabar dar likęs vienas nedidelis kreditas – kas mėnesį turiu grąžinti tam tikrą sumą“, – tęsė pašnekovė.
Išgirdus diagnozę – šokas
2021 metų rudenį Jurgitai pradėjo kristi svoris – maždaug per pusę metų ji neteko 30 kg. Kadangi jai teko labai daug dirbti, kad atiduotų skolas, moteris tai paaiškino darbu ir stresu. Ir net labai džiaugėsi dėl to, nes po gimdymų turėjo antsvorio. Ji atgavo savivertę, nusprendė keisti darbą.
„Kaip emigrantė iki tol visą laiką dirbau valymo paslaugų sferoje. 9 metus pradirbau vienoje įmonėje. Tačiau dabar jau esu pramokusi kalbą ir jaučiuosi tvirčiau, tad pagalvojau, kad galiu pretenduoti ir į kitokį darbą. Nusprendusi keisti darbą, turėjau pradėti bendradarbiauti su Darbo birža. Nuo tada prasidėjo savaitiniai kontraktai, nes dažnai, norint gaut nuolatinį darbą, reikia 6 mėnesius atidirbti su laikinomis sutartimis. Todėl iš pradžių mano sutartys būdavo vienos dienos arba savaitės.
Galiausiai Darbo birža mane nusiuntė dirbti į logistikos sferą prekybos tinkle „Decathlon“. Žadėjo – padirbsiu pusę metų ir tuomet gausiu nuolatinį kontraktą. Darbas man sekėsi labai gerai, tad kūriau įvairius ateities planus. Gegužės mėnesį, besimaudydama duše, atsitiktinai krūtyje užčiuopiau trupinėlio dydžio sukietėjimą. Pagalvojau, kad tai pieno liaukos, vis dėlto numečiau daug svorio, tad sukrito ir krūtinė. Per daug nesureikšminau – laiko sau nėra, reikia dirbti.
Liepos mėnesį, vėl besimaudydama duše, pajaučiau, kad, iškėlus ranką, man skauda pažastį, o darinys iš trupinėlio pasidaręs jau kaip geras riešutėlis. Kitą dieną nulėkiau pas šeimos gydytoją, bet ji mane nuramino: jeigu skauda, tai ne vėžys. Vis dėlto nusiuntė pasidaryti mamogramą. Belgijoje eilės taip pat didelės, bet man pasisekė, vizito laiką gavau kitai savaitei. Mamograma sukėlė įtarimų, tad iš karto gavau siuntimą krūtų echoskopijai, o po jos buvau išsiųsta tiesiai į krūtų kliniką biopsijai“, – prisiminė moteris.
Atvykusią sužinoti biopsijos atsakymo Jurgitą priėmė gydytojas vyras. Atsidaręs tyrimo rezultatus jis tiesiai šviesiai rėžė: „Na va, tau vėžys.“ Ir pastūmė servetėles į jos pusę. Apimta šoko, ji dar sugebėjo paklausti, kokia stadija ir ko tikėtis. Tuomet dar buvo daug vilčių, kad sėkmingai pavyks pritaikyti standartinį gydymą, tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad vėžys išplitęs į limfmazgius, o naviko pobūdis – trigubai neigiamas krūties vėžys, t. y. labai agresyvus ir neturintis efektyvaus gydymo.
Varginantis, agresyvus gydymas nesuveikė
Gydymas buvo pradėtas netrukus. Augliai krūtyje ir pažastyje buvo per dideli, kad būtų galima operuoti, todėl pradėta chemoterapija, siekiant juos sumažinti. Buvo pasirinkta lašinti chemoterapinius vaistus rečiau, bet didesne doze. Gydytojai tikėjosi, kad didelė dozė suveiks geriau. Iš viso Jurgita per 14 savaičių gavo 12 dozių. Deja, gydymas nesuveikė. Augliukai nesumažėjo, bet toliau augo. Situaciją chemoterapijos metu dar labiau apsunkino agresyvus plaučių uždegimas, į kurį išsivystė paprasčiausia vaiko iš mokyklos parsinešta sloga. Dvi savaites Jurgitai teko praleisti ligoninėje.
„Tuo metu mano gydymą perėmė profesorė, kuri laikoma viena geriausių Belgijoje. Ji chemoterapiją paskyrė kas savaitę, bet rezultatas buvo tas pats. Kiekvieną kartą žinia, kad augliukai nesumažėjo, būna didžiulis emocinis smūgis. Maldauju, kad jie sumažėtų bent po milimetrą, deja, nors ir nežymiai, jie auga. Rastas naujas darinys pilve – dar aiškinsimės, kokios jis kilmės. Šiuo metu gaunu pačią stipriausią chemiją – „raudonąją“. Jos poveikis siaubingas. Po pirmo seanso man prasidėjo kraujavimai – iš nosies kraujas nesustodamas bėgo srovele 45 minutes. Atsirado hematomos ant kūno – vos jas prilieti, iš karto kraujuoja.
Apie galvos skausmą ir nuovargį jau nekalbu. Nuovargis toks, kad, jeigu aš atsitūpsiu, nebeatsikelsiu. Man tik 42 metai ir buvau stipri, daug metų dirbau fizinės ištvermės reikalaujantį darbą, o dabar laiptais į antrą aukštą užlipu tik pailsėdama. Net nusimaudyti duše galiu tik su poilsio pertraukėlėmis. Tai labai keistas nuovargis – atrodo, kad visas kūnas pasidaro tarsi iš vatos ir tu negali jo kontroliuoti.
Jau sulašintos dvi dozės. Laukia dar dvi. Kai gydytojos paklausiau, kas bus, jeigu ir jos nesuveiks, ji patarė gerai pasimelsti, kad suveiktų. Meldžiuosi tikrai kasdien, esu kovotoja ir negalvoju apie blogiausią, stengiuosi įsivaizduoti, kaip ateityje galėsiu vėl būti normali, sveika mama savo vaikams, bet velniškai sunku.
Jeigu ne vaikai, nežinau, ar būčiau nepalūžusi, nes būna tokių momentų, taip pat ir susijusių su fiziniu skausmu, kad beveik neįmanoma ištverti. Teko gerti morfijų, kuris skiriamas esant paskutinėms vėžio stadijoms. Po jo seka jau tik leidžiamas morfijus. Be to, chemoterapija taip pakeitė visą mano kūną, kad pačiai nemalonu žiūrėti“, – atviravo pašnekovė.
Nuovargis toks, kad, jeigu atsitūpsiu, nebeatsikelsiu, o man tik 42 metai ir daug metų dirbau ištvermės reikalaujantį darbą.
Kartu su chemoterapija Jurgitai taikoma ir imunoterapija. Šios terapijos išlaidų Belgijos valstybė nepadengia. Jurgitai reikės 24 dozių, kurių kiekviena kainuoja apie 2,5 tūkst. eurų. Jos gydytoja sugebėjo rasti finansavimą 8 dozėms, bet už likusias 16 Jurgitai reikia susimokėti. Imunoterapija sumažina metastazių riziką, o tai reiškia, kad padidina šansą ilgiau gyventi. Jurgitai laikas itin svarbus, kad jos mažamečiai vaikai kuo ilgiau turėtų mamą. Be to, šie vaistai tarp chemoterapijos seansų padeda organizmui atsigauti, nors taip pat turi daug nemalonių pašalinių poveikių.
Nesuveikus ir „raudonajai“ chemijai, Jurgita su gydytojais tariasi dėl vėžio gydymo šalčiu, kai specialiomis adatomis, maišant tam tikras dujas, navike pasiekiama –60 °C temperatūra, dėl kurios vėžio ląstelės žūva. Kaip ji kalbėjo su savo gydytoja, gydymas šalčiu greičiausiai bus realiausias kitas žingsnis, ypač jei dabartinė chemoterapija neduos norimų rezultatų.
Ji girdėjusi, kad tokios procedūros atliekamos ir Lietuvoje. Bet kuriuo atveju gydymas vėlgi kainuotų. Taip pat ji norėtų nuvykti bent savaitei į alternatyvaus gydymo kliniką Vokietijoje, kurioje vėžys gydomas ne tik šalčiu, bet ir badu. Ji jau dabar yra kardinaliai pakeitusi mitybą – atsisakiusi net vaisių, kad nemaitintų vėžinių ląstelių, kurios minta cukrumi.
Stengiasi pasirūpinti vaikų saugumu ateityje
Deja, liga – ne vienintelis moters rūpestis šiuo metu.
„Kadangi gydytojai man suteikia mažai šansų, kad išgyvensiu daugiau nei penkerius metus, pradėjau galvoti, kas nutiks vaikams, jeigu man nepavyks išsikapstyti. Nors kovoju visomis savo jėgomis, tuo pačiu ruošiuosi ir kitam scenarijui. Jeigu mirčiau, pagal įstatymą vaikai atitektų tėvo globai, bet tai baisiausia, kas jiems gali nutikti. Todėl su advokatais kalbamės, ko reikėtų, kad mano mažųjų vaikų globą perimtų pilnametis sūnus, kuris sutinka tai padaryti. Tačiau tai vėl kainuos ne vieną tūkstantį eurų.
Tam reikia inicijuoti teismo procesą, kuriame turėčiau įrodyti, kad buvęs vyras nepajėgus būti tėvu, neturi reikiamų tėvystės įgūdžių. Įrodymų turiu pakankamai. Pagal teismo sprendimą jis turėtų vaikus pasiimti vieną dieną per savaitę, bet pasirodo kas keturis–penkis mėnesius porai valandų. Vaikai neturi su juo ryšio ir nenorėtų pas jį gyventi. Tėvas moka alimentus, kuriuos priteisė teismas (po 147 eurus kiekvienam jų bendram vaikui), bet nemoka jokių papildomų išlaidų, kurias teismo sprendimu turėtų irgi dengti 50 proc. (gydymo išlaidų, būrelių, išlaidų būtiniems didesniems daiktams, odontologo paslaugoms ir pan.).
Šiuo metu šeimos tėvo krūvis teko su manimi gyvenančiam 20-mečiui. Jis rūpinasi ir manimi, ir namais, ir mažesniais vaikais. Mane reikia vežioti į chemoterapijas, nes vykti savarankiškai esu per silpna. 10-metis berniukas profesionaliai žaidžia krepšinį, kiekvieną šeštadienį jį reikia vežioti į treniruotes ir varžybas, rūpintis sporto stovyklomis. Nenoriu, kad mano liga sustabdytų ir neleistų vaikui siekti savo tikslų. Esu be galo dėkinga sūnui, bet tuo pačiu jaučiu kaltę, kad jam tenka nešti tokią naštą“, – guodėsi Jurgita.
Nemokamos medicinos Belgijoje nėra
Pašnekovė atviravo, kad daugelis jos pažįstamų žmonių iš Lietuvos įsitikinę, jog Belgijoje finansinės gydymosi sąlygos yra geresnės nei Lietuvoje, tačiau taip nėra.
Didelė problema, kad visą laiką Belgijoje ji dirbo neturėdama nuolatinės darbo sutarties, nors iki jos buvo likęs tik vienas žingsnis. Todėl jos pašalpa ligos atveju skaičiuojama kitaip.
„Kai susergi, kitai savaitei kontrakto nebeturi ir tampi bedarbiu. Taigi man dar užtruko įrodyti, kad prieš ligą 10 metų dirbau. Jiems svarbu, kaip tu dirbai paskutinę savaitę arba paskutinį mėnesį. Ir nuo to priklauso pašalpos dydis. Skaičiuojant pašalpą, atmetami mokesčiai, kelionė į darbą ir pritaikoma tam tikra formulė, gerokai sumažinanti pajamas. Per mėnesį uždirbdavau apie 1700–1800 eurų, tačiau, kai pagaliau gavau pašalpą, ji buvo tik 880 eurų. Pusę jos porą mėnesių teko atiduoti grąžinant pinigus už nepanaudotas atostogas.
Belgijoje valstybė išmoka atostoginius gegužės–birželio mėnesiais, o atostogas galima imti bet kada. Aš jas buvau pasilikusi gruodžio mėnesiui, bet susirgau, todėl atostogos man nebepriklauso. O neseniai gavau laišką, kad privalau pristatyti pilnamečio sūnaus, kuris gyvena tuo pačiu adresu, pajamas, kurias pridėjus bus perskaičiuota, t. y. sumažinta, mano pašalpa. Už bet kokį vizitą į gydymo įstaigą, net pas šeimos gydytoją, Belgijoje reikia primokėti. Niekas manimi netiki – sako, tu neturi sveikatos draudimo. Aš jį turiu, 10 metų moku mokesčius, tačiau visiškai nemokamos sveikatos priežiūros čia nėra.
Už chemoterapiją aš gaunu sąskaitą, kokią dalį turiu primokėti. Operacijos metu draudimas padengia didžiąją dalį išlaidų, bet vis tiek lieka dalis, kurią reikia susimokėti pačiam. Tos sumos yra įvairios – nuo keliasdešimt iki kelių šimtų eurų. Pavyzdžiui, vaiką vežiau į ligoninę dėl pilvo skausmų, gavau 103 eurų sąskaitą. Ir tai visiškai normalu Belgijoje. Kiekvienas vizitas į gydymo įstaigą kainuoja, o aš einu vos ne kas savaitę. Taip pat nemažas sumas tenka pakloti už vaistus“, – pasakojo Jurgita.
Taip pat ji yra gavusi užklausą, nuo kada, jos manymu, galėtų vėl pradėti dirbti, nors nedarbingumas jai išrašytas iki šių metų rugpjūčio 31 d. Pasak moters, valstybė stengiasi kuo greičiau žmogų sugrąžinti į darbą, nes po metų gydymosi suteikiamas neįgalumo lygis, o tai valstybei neparanku. „Man dėl to skaudu: 10 metų nieko niekada neprašiau, neėmiau jokių pašalpų. Kita vertus, girdėjau, kad dauguma onkologinių ligonių skundžiasi, kaip nelengva čia“, – teigė pašnekovė.
Kad finansinių rūpesčių nebūtų per mažai, greičiausiai Jurgitai su vaikais teks ieškotis kito būsto, nes miesto valdžia nuomotoją įspėjo, kad tokios būklės namas negali būti nuomojamas ir turi būti renovuojamas.
Kaip reaguoja vaikai
Paklausta, kas ją šioje kovoje labiausiai palaiko, Jurgita sako: „Labai banalus dalykas – mintis, kad viskas praeina, vadinasi, ir tai praeis. Kartoju tai kaip mantrą. Ir, žinoma, vaikai. Ateina dukrytė, apsikabina, paglosto mano plikę ir suprantu, kad privalau kovoti. Jai – vos treji, todėl dar nesupranta, kas vyksta, bet ji matė visą procesą, kaip man nuskuto plaukus. Gerbiu savo kirpėją, nes, kai paaiškinau, kas vyksta, ji manęs iš karto nenuskuto, bet nukirpo trumpai – kaip berniuką. Vaikai turėjo gal tris dienas apsiprasti su kitokia mama, iki kol man iškrito visi plaukai.
Ateina dukrytė, apsikabina, paglosto mano plikę ir suprantu, kad privalau kovoti.
10-mečiui buvo sunku, bet jis viską laikė savyje. Kartais pasidarydavo piktas, užsidaręs, bet aš su juo daug kalbuosi, aiškinu, kad mama nesiruošia mirti, kad mama yra kovotoja. Jo pagrindinis klausimas buvo, kodėl važiuodama į ligoninę, kad pasveikčiau, grįžtu dar labiau sirgdama. Kodėl vaistai, užuot manę gydę, žudo? Vėlgi teko daug aiškinti, kad mano organizme vyksta kova, dėl to kūnas pavargsta, bet vaistai tikrai gydo. Dabar jis labai mėgsta pabūti vienas su manimi. Tegu vos 15 minučių, bet tik mes dviese, be sesės. Mėgsta kartu su manimi eiti į parduotuvę, kad parneštų pirkinius. Suprantu, kad ir jam tenka per anksti suaugti.“
Jeigu galite padėti Jurgitai gauti gydymą, kuris pratęstų laiką, kurį jos mažamečiai vaikai turėtų mamą, bei padengti teisines išlaidas, apsaugančias jos vaikus po mamos mirties, tai galite padaryti keliais būdais:
Paaukodami per aukojimo platformą čia.
PASTABA: Šiuo metu šioje platformoje galima pervesti pinigus ne iš visų bankų. Mokėjimams kortele nukopijuokite šią nuoroda: https://gofund.me/7176e402 į savo naršyklę.
Paypal: jedemakhiota@gmail.com
Tiesiogiai į sąskaitą:
Gavėjas: Jurgita Edemakhiota
A/k.: BE13063542114039
Bankas: Banks Belfius
Swift: GKCCBEBB
Paskirtis: donation
