Pasiteisinimą, kodėl nenori sportuoti, atrasti šimtą kartų lengviau nei argumentus, kodėl reikia. Bent jau pradedančiajam. Taip, žinau: man reikia, aš susitariau, vis dar tikiuosi, kad sporto salė ir asmeninis treneris padės įveikti juosmeninės nugaros dalies skausmą. Todėl ir vėl einu į „FitLife“ klubą ir vėl imuosi pratimų.
Akies krašteliu stebiu vaikiną, kuris žvaliai įžengia į salę, užsidega šviesą, įjungia muziką ir laimingu veidu pradeda daryti apšilimą. Labai kontrastuoja su mano nuotaika.
Popiet klubas apytuštis, treneris išvykęs atostogų, keli sportuojantys žino savo pratimų rutiną. Kas nežino, pasižiūri į lentą, ant kurios daug kas turi susirašęs, ką daryti. Aš bandau prisiminti savarankiškai.
Šią savaitę mankštintis man padeda mano bosas, kuris įvėlė į visą šitą „aferą“ – jis pats turi problemų dėl stuburo išvaržos. Gal todėl išgirdęs, kad ir man tas pats, apsidžiaugė galėdamas supažindinti su savo asmeniniu treneriu.
Tai dabar mes su mano bosu „stuburo broliai“ ar „išvaržos sesės“ – nežinau, kaip tiksliau pavadinti.
Bet klausau, kaip jis pasakoja, jog sportavimas keturis kartus per savaitę jam padeda gerai jaustis, gražiai atrodyti, o kai porą kartų per metus apie save primena nugaros skausmas – visada daro daug tempimo pratimų.
Einu ratu nuo treniruoklio prie treniruoklio, o ausyse vietoj muzikos skamba trenerio Romo moralas: „Kai žmonės planuoja, jie labai daug padaro. Pas mus dažniausiai tas, kuris nesportuoja, nieko ir nespėja. Kuo daugiau laisvo laiko, tuo mažiau darbų nuveiki.
Lengviausia pasakyti „neturiu laiko vaikščioti į sporto salę“. Tingėti yra normalu, bet tu pats renkiesi, kaip tau elgtis. Sakyčiau, kad kultūringas žmogus turi jausti pareigą savo kūnui: rūpintis, kad jis būtų sveikas, leisti sau tokius judesius, kuriuos norisi daryti. Be to, labai pavesi savo artimus žmonės, jei per tingėjimą prasidės visokios ligos“.
Jis pasidalina gražia istorija, kaip kartą pas jį į klubą įžengė 60-metė moteris – jubiliejaus proga dukros padovanojo 20 treniruočių abonementą. Sportavo, stengėsi, džiaugėsi, bet išlankiusi 20 kartų daugiau nebeatėjo. Dėl kokios priežasties? „Tingėjimas“, – skėsteli rankomis treneris.
Nustokite brausinti ir einam visi patupėti. Bent minutę.
Tai su juo aš dabar ir grumiuosi – savo tingėjimu. Stumdau ir traukau svorius, kilnoju rankas ir kojas, stiprinu nugaros raumenis, kiek ten jų yra, darau tempimo pratimus, kuriais pasidalino geri žmonės. Beje, jei rytais atsikėlusi jaučiu, kad vėl maudžia juosmeninę nugaros dalį, labai padeda ne tik tempimo pratimai, bet ir pritūpimai.
Arba tiesiog tupėjimas. Kineziterapeutė, kuri mane prižiūrėjo reabilitacijos centre, kartą prisipažino, kad baisiaisiais pandemijos laikais bendraudama su žmonėmis per ekraną dažnai tiesiog ... tupėdavo ant kėdės.
„Žmogaus kūnas pagal savo fiziologiją nesutvertas sėdėti – jis pritaikytas stovėti, gulėti ar tupėti, – sako Romas. – Pas mane kartais ateina jauni žmonės, kurie paprasčiausiai nesugeba pritūpti – krenta. Nes nuo sėdėjimo labai sutrumpėję blauzdos raumenys, jie neįpratę daryti tokių judesių. Todėl minutę patupėti pakilus nuo kėdės – labai geras pratimas“.
Tai, dabar, kaip sakoma, nustokite brausinti ir einam visi patupėti. Bent minutę.
