„Erkė įsisiurbti gali bet kuriame Lietuvos miesto ir rajono miške, parke, nuosavo namo kieme, sode ar tiesiog poilsiaujant kaime. Šių kenkėjiškų vabzdžių keliami pavojai gali reikšmingai neigiamai paveikti sveikatos būklę, tačiau juos galima įveikti. Svarbiausia – žinoti, kur ieškoti įsisiurbusios erkės, kaip ją teisingai ištraukti ir ką daryti atlikus šią procedūrą“, – teigia I.Sauserytė.
Vaistininkė pasakoja, kad erkės žmones atskiria iš kvapo ir skleidžiamos kūno šilumos. Paprastai tūnodamos ant žolės, neaukštų, iki 1,5 metro aukščio, krūmų, erkės laukia tinkamo momento įsisiurbti. Einant pro šalį ir pajudinus žolės stiebelį ar krūmo šakelę, erkė, atpažinusi žmogų turimais jutimo organais, su ant kojų esančiais kabliukais prikimba prie drabužių ar iškart įsisiurbia į neapsaugotą kūno dalį.
Kur ieškoti įsisiurbusios erkės?
Vaistininkė sako, kad ieškodamos tinkamos vietos, erkės renkasi minkštesnę ir plonesnę odą, po kuria gausu kraujagyslių, kad būtų lengviau įsisiurbti ir maitintis.
„Dažniausiai jos įsikabina į pėdas, blauzdas, kaklą, paausius, kojų ir rankų lenkimo sritis: kirkšnis, alkūnes, pažastis. Grįžus namo pirmiausia įsisiurbusių erkių reikėtų ieškoti šiose vietose, bet svarbu nepamiršti atidžiai apžiūrėti ir viso kūno. Geriausia tai padaryti per porą valandų, kad siurbdama kraują erkė neperduotų užkrečiamųjų ligų sukėlėjų – virusų ir bakterijų“, – aiškina I.Sauserytė.
Ką daryti, jeigu įkando erkė?
Anot vaistininkės, įsisiurbusią erkę reikia ištraukti staigiu judesiu, naudojant ploną pincetą ar specialų erkių traukiklį, suėmus kuo arčiau odos. Suimti erkę reikia už galvos ir nesukioti. Jeigu pavyksta ją ištraukti teisingai, sumažėja tikimybė, kad nutrūkusi erkės galva, straubliukas ar kita dalis liks odoje. Likusias erkės kūno dalis galima pabandyti ištraukti tuo pačiu pincetu, o jeigu nepavyksta – palaukti keletą dienų, kol svetimkūnį pašalins organizmas.
„Prieš traukiant erkę nereikia naudoti jokių papildomų priemonių. Į vaistinę užsukę klientai pasakoja, kad tą vietą, kurioje buvo įsisiurbusi erkė, tepė aliejumi, kremu ar nagų laku – to daryti jokiu būdu negalima. Ant odos užteptos šios priemonės sukuria priešingą efektą: maitina erkę ir sudaro puikiais sąlygas jai skverbtis giliau. Ištraukus erkę, vietą, kurioje ji buvo įsisiurbusi, reikia dezinfekuoti. Jei namuose neturite dezinfekanto, tiks plovimas su vandeniu ir muilu“, – pasakoja vaistininkė.
Dažniausiai jos įsikabina į pėdas, blauzdas, kaklą, paausius, kojų ir rankų lenkimo sritis: kirkšnis, alkūnes, pažastis.
Jeigu po erkės įkandimo žmogus nori būti ramesnis ir įsitikinti, kad nesusirgo, galima atlikti kraujo tyrimą. Kraują dėl erkinio encefalito tirti rekomenduojama per 1–3 dienas po įkandimo arba pajutus ligos simptomus, kurie panašūs į gripo.
Simptomai – per 30 dienų
Nuo užsikrėtusios erkės įkandimo iki pirmųjų simptomų atsiradimo gali praeiti net iki 30 dienų. Dažniausiai erkinio encefalito simptomai pasireiškia po 7–14 dienų nuo užsikrėtimo ir primena gripą: pakyla kūno temperatūra, jaučiamas raumenų ir galvos skausmas, nuovargis, karščiuojama. Šiems simptomams praėjus, sergančiojo būklė pagerėja, tuo metu yra pasiekiamas „tariamo pasveikimo periodas“, bet dažniausiai po jo prasideda antrasis ligos etapas: įkandusios užkrėstos erkės perduotas virusas pasiekia smegenis ir sukelia jų uždegimą.
„Maždaug 15–20 proc. žmonių, užsikrėtusių erkiniu encefalitu, patiria antrą ligos fazę ir jos sukeliamus liekamuosius ligos reiškinius, kurie klasifikuojami į du sunkumo lygius. Vidutinį – miego, atminties, dėmesio ir elgesio sutrikimus, dirglumą, dažnus galvos skausmus ir sunkųjį – paralyžių ir parezes, raumenų atrofijas, traukulius, psichikos, judėjimo, pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimus“, – pastebi I.Sauserytė.
Todėl, vaistininkės teigimu, pajutus pirmuosius simptomus reikėtų nedelsiant kreiptis į gydytojus. Tam, kad vasarotojai nesumaišytų erkinio encefalito simptomų su gripu, patariama pasižymėti kalendoriuje dieną, kai pastebima įsisiurbusi erkė ir sekti savo būklę 30 dienų. Ta pati taisyklė galioja ir tiems, kurie nepamatė erkės įkandimo: pajutę simptomus, jie turėtų įvertinti, ar per pastarąjį mėnesį nesilankė parkuose, miškuose, nevaikščiojo pievose ar savo namų pievelėje.
Skiepas – patikimiausia apsauga
Ilgametė sergamumo erkiniu encefalitu statistika rodo, kad sergamumo pikas Lietuvoje stebimas birželio–spalio mėnesiais. Per šį laikotarpį užregistruojama apie 80–90 proc. visų erkiniu encefalitu susirgusių asmenų. Atsižvelgiant į tai, kad skiepai nuo erkinio encefalito sukuria 99 proc. imuninę apsaugą, galima teigti, kad šie susirgimai beveik visiškai išvengiami.
„Skiepytis nuo erkinio encefalito niekada nevėlu. Ypač vasarą, kai stebimas padidėjęs erkių aktyvumas. Siekiant padėti apsisaugoti nuo šių kenkėjų pernešamų užkrečiamų ligų vasarą, siūloma pasinaudoti pagreitinta skiepijimosi schema, kai antroji dozė suleidžiama praėjus 14 dienų po pirmosios vakcinos dozės. Praėjus dar 14 dienų nuo antrosios dozės, susidaro apsauginis imunitetas. Trečioji dozė suleidžiama praėjus 5–12 mėnesiams po antrosios. Visiškai apsaugai nuo erkinio encefalito susidaryti reikalingos 3 skiepų dozės, tačiau jau po 2 skiepų susidaro pakankama apsauga“, – sako vaistininkė I.Sauserytė.
Papildomos apsaugos priemonės
Susiruošus į gamtą, parką ar išėjus į kiemą, rekomenduojama dėvėti kuo šviesesnius drabužius taip, kad didesnė kūno dalis būtų pridengta: kelnes sukišti į batus arba į kojines, o palaidinę ar megztinį – į kelnes. Rankogaliai turėtų priglusti prie rankų, apykaklė turi būti užsegta, būtina dėvėti ir galvos apdangalus.
Reikėtų vengti sėdėti ar gulėti ant žolės ir vaikščioti tarp aukštesnių žolių. Grįžus namo patariama atidžiai apžiūrėti kūną, persivilkti drabužius ir palikti juos saulės atokaitoje. Taip pat derėtų nepamiršti apžiūrėti ir naminių gyvūnų, galinčių „parsinešti“ erkių į namus.
„Kūno vietų, kurių neįmanoma uždengti, apsaugai reikėtų naudoti repelentus. Jie atbaidys ne tik erkes, bet ir kitus kenkėjiškus vabzdžius. Šios priemonės yra lengvai prieinamos ir pritaikytos įvairioms amžiaus grupės bei naudojimosi poreikiams: apyrankės ir segtukai, segami prie vaikiškų vežimėlių, klijuojami pleistrai, purškikliai.
Cheminės sudėties repelentai pasižymi didesne apsauga, bet gali dirginti odą. Tačiau yra natūralių repelentų, pagamintų iš eterinių aliejų, odos nedirginančių ir teikiančių pakankamą apsaugą“ – priduria vaistininkė I.Sauserytė.
Apsisaugoti nuo erkių keliamų pavojų gali kiekvienas, žinantis, kaip tinkamai naudotis sukurtais būdais ir priemonėmis. Svarbiausia – to nepamiršti.
