Paprastai manoma, kad tokią organizmo būseną gali panaikinti kelios dienos poilsio. Kai simptomai sustiprėja, žmogus kreipiasi į gydytojus, bet tada jau dažnai diagnozuojama pažengusi širdies ligos forma.
Viena dažniausių neišeminių širdies ligų – dilatacinė kardiomiopatija, pasireiškianti širdies nepakankamumu. Kai liga progresuoja, perspektyva liūdna – kol kas vienintelis šios ligos vėlyvos stadijos gydymo būdas yra širdies transplantacija.
Kodėl mūsų širdis pavargsta?
Mūsų širdis – nenuilstamai susitraukinėjantis organas, kurio ypatingai svarbų darbą gali apsunkinti įvairios ligos. Viena tokių – dilatacinė kardiomiopatija. Šiai ligai vystantis inicijuojami procesai, dėl kurių vyksta širdies raumens ląstelių žūtis, širdies raumuo plonėja, silpnėja, kairysis skilvelis išsiplečia, dėl to širdis pradeda intensyviau plakti net ramybės būsenoje.
Bėgant laikui, nusilpęs širdies raumuo nebesugeba tinkamai atlikti savo darbo, todėl pasireiškia tipiniai ligos požymiai, tokie kaip dusulys, nuovargis, kojų tinimai, skysčių kaupimasis plaučiuose, gali susidaryti trombai bei atsirasti širdies ritmo sutrikimai.
Sveiko ir sergančio dilatacine kardiomiopatija žmogaus širdis. Ligai progresuojant kairysis skilvelis ima plėstis, širdies raumens sluoksnis plonėja ir silpnėja, kol nebepajėgia pumpuoti kraujo. Ženklais „X“ pažymėtos endomiokardo vietos, iš kurių tyrimui imami biopsijos mėginiai.
Kas sukelia dilatacinę kardiomiopatiją?
Šią ligą gali sukelti įvairūs veiksniai: netinkamas gyvenimo būdas, genų mutacijos, įvairios kitų ligų komplikacijos ir pan. Šiuo metu vis dažniau kalbama apie virusinės kilmės miokarditą – virusų sukeltą širdies raumens pažeidimą.
Atsiradus naujiems diagnostikos metodams, buvo nustatyta, jog net apie 70 proc. dilatacinės kardiomiopatijos pacientų širdžių endomiokardo (širdies raumens vidinio sluoksnio) biopsijos mėginiuose (1 pav.) yra randama virusų, tokių kaip žmogaus herpes virusas 6 (HV6), Epštein-Baro virusas (EBV), hepatito C virusas (HCV), bet dažniausiai aptinkamas parvovirusas B19 (PV-B19).
PV-B19 viriono struktūra yra paprasta, jis sudarytas tik iš dviejų tipų baltymų (VP1 ir VP2) bei viengrandės linijinės DNR molekulės. Šios virusinės dalelės neturi lipidinio apvalkalo, yra 22-24 nm skersmens ir turi ikosaedrinę struktūrą.
Parvoviruso B19 kapsidės struktūra: diametras 22-24 nm, ji sudaryta iš 60 baltymų (57 VP2 ir 3 VP1).
PV-B19 pirmą kartą buvo aptiktas 1974 m., mokslininkui Cossart‘ui su kolegomis atliekant hepatito B viruso paviršinių antigenų testus žmonių kraujo serumo mėginiuose. Iš čia ir kilo šio viruso pavadinimas, nes jis buvo aptiktas bandinyje, kurio kodo numeris – B19.
Apžiūrėjus aptiktą naująjį virusą elektroniniu mikroskopu, buvo nustatyta, kad tai yra 23 nm diametro dydžio virusas, kurio struktūra priminė gyvūnų parvovirusus. Po penkerių metų B19 virusas nepriklausomai buvo aptiktas ir Japonijoje, kur šiam virusui buvo suteiktas Nakatani pavadinimas. Atlikus papildomus testus nustatyta, kad abi mokslininkų grupės aptiko tą patį virusą. 1985 m. Tarptautinis virusų taksonomijos komitetas šiam virusui oficialiai suteikė B19 vardą, jis buvo priskirtas Parvoviridae šeimai.
Ilgą laiką šio viruso sukeliama liga buvo siejama tik su infekcine eritema – taip vadinama „penktąja liga“, kuri vardą įgijo dėl paplitimo dažnumo tarp vaikų. Infekcinė eritema, dar žinoma kaip Erythema infectiosum ar virusinė vaikų infekcija, yra vaikų liga, bet tėvai ar žmonės, dirbantys su vaikais, taip pat gali užsikrėsti šia liga.
Labiausiai pastebimas infekcinės eritemos simptomas – raudonas bėrimas ant skruostų. Nėra jokio šios ligos gydymo – po tam tikro laiko ji pati praeina. Kai pacientui yra susilpnėjęs imunitetas – galimos komplikacijos, tačiau tinkamai gydant, ligos prognozė lieka gera. Vis dėlto, jau dabar žinoma, kad šis virusas gali sukelti ir miokarditą, o net apie 25 proc. ūmaus miokardito atvejų progresuoja į dilatacinę kardiomiopatiją. Tačiau tiesioginių įrodymų, susiejančių šią širdies ligą su virusine PV-B19 infekcija, dar nėra.
Naujų diagnostikos ir gydymo būdų paieškos
Vilniaus universiteto ir Inovatyvios medicinos centro darbuotojai, bendradarbiaudami su Heidelbergo universiteto (Vokietija) Manheimo Medicinos fakulteto mokslininkais, jau trečius metus vykdo Lietuvos mokslų tarybos finansuojamą projektą „Titino ligandų MuRF ir CARP reikšmė dilatuotame miokarde“ (reg. Nr. MIP-14205, vadovė – prof. V. Grabauskienė, Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas).
Šio projekto tikslas – pasitelkiant naujausias žinias ir įvaldytus metodus išnagrinėti dilatacinės kardiomiopatijos atsiradimo ir eigos molekulinius mechanizmus. Gauti rezultatai turėtų padėti parinkti tinkamas šios ligos diagnostikos priemones bei numatyti naujus gydymo ir prevencijos metodus.
Sukurtas gyvūninis modelis tyrimams
Siekiant išsiaiškinti, ar PV-B19 gali sukelti dilatacinę kardiomiopatiją ir koks yra šios ligos vystymosi mechanizmas, buvo panaudotas bandomųjų gyvūnų modelis – Balb/c linijos pelės. Tokiuose tyrimuose gyvūnų modeliai yra labai svarbūs, nes jie suteikia galimybę palyginti individo sveikatos būseną prieš ligą ir jos vystymosi eigoje, to, paprastai, negalima padaryti gydant ligonius.
Mūsų tyrime pelės buvo paveiktos viruso PV-B19 kapsidės baltymo VP1 unikaliu regionu (VP1u), gauti rezultatai parodė, kad VP1u yra pakankamas veiksnys, galintis sukelti pelių širdies ertmės endotelinio audinio pažeidimus ir bendrą organizmo būklės pablogėjimą.
Atlikus išsamius širdies ir plaučių histologinius bei molekulinius tyrimus nustatyta, kad ši viruso baltyminė struktūra inicijuoja organizmo autoimuninį atsaką, kuris nulemia ląstelių žūtį. Tokie procesai iš esmės atitinka dilatacinės kardiomiopatijos ligos etiologiją, taigi, PV-B19 VP1u sukelta pelės dilatacinė kardiomiopatija gali būti naudojama kaip naujas šios ligos tyrimo modelis.
Tyrimas ląstelių kultūroje
Yra žinoma, kad parvovirusas B19 gali infekuoti eritroblastus, makrofagus, endotelines ir kitas ląsteles, tačiau, viruso replikacija vyksta tiktai eritrocitų ląstelėse-pirmtakėse. Žinoma ir tai, kad širdyje virusas gali infekuoti tik endotelines ląsteles, iš kurių sudarytos organizmo kraujagyslės.
Mūsų rezultatai parodė, jog gyvūnus paveikus viruso PV-B19 kapsidės baltymo VP1 unikaliu regionu, buvo matyti ir širdies raumens pažeidimai, susitelkę aplink kraujagysles. Savo darbe, panaudojant pirminių endotelinių ląstelių kultūrą, patikrinome, kaip viruso kapsidės baltymo VP1 unikalus regionas veikia šias ląsteles.
Gauti rezultatai rodo, kad PV-B19 VP1u sugeba atpažinti ir integruotis į endotelines ląsteles, tačiau baltymo fragmentas žudančiu poveikiu nepasižymėjo, priešingai – jis skatino ląstelių dauginimąsi bei migraciją. Viduląstelinių baltymų, dalyvaujančių signalo perdavimo procese, raiškos analizė taip pat parodė, kad endotelinės ląstelės patyrė stresą ir buvo suaktyvintos.
Imuninės sistemos vaidmuo
Akivaizdu, kad baltymo VP1u poveikis gyvame organizme (in vivo) skyrėsi nuo jo veikimo ląstelių kultūroje (in vitro). Tai leidžia manyti, kad toksinį poveikį in vivo inicijuoja papildomas veiksnys, tikriausiai – organizmo imuninė sistema. Galimi du veikimo mechanizmai: pirmasis – VP1u aktyvina endotelines ląsteles, kurios pritraukia imunines ląsteles, tokiu būdu inicijuojamas ūmus uždegimas, kuris sukelia širdies kraujagyslių pažeidimus, arba antrasis – VP1u ne tik aktyvina endotelines ląsteles, bet prieš šį VP1u baltymo fragmentą susidarę antikūnai taip pat atpažįsta ir endotelinių ląstelių gaminamus baltymus, o tai gali lemti autoimuninės reakcijos sukėlimą.
Ateities perspektyvos
Detaliai suprastas „nekalto“ vaikiško viruso B19 vaidmuo ir reikšmė dilatacinės kardiomiopatijos pažeistoje širdyje turėtų padėti išsiaiškinti šios širdies ligos išsivystymo mechanizmą, sukurti tikslesnius diagnozavimo bei galimo gydymo metodus. Jei tyrimų rezultatai pasitvirtins ir bus nustatytas tiek viruso B19, tiek ir imuninės sistemos vaidmuo, tai leistų tinkamai įvertinti vaikiškos „penktosios ligos“ reikšmę, kuri turėtų pažadinti gydytojų ir pacientų budrumą. Vėliau, pastebėjus širdies negalavimus pirminėse stadijose, smarkiai padidėtų jos įveikimo tikimybė ir būtų užkirstas kelias jos vystymuisi, taigi, pacientui nebereikėtų gultis ant operacinio stalo.
