Teigiama, jog lietuviai šių augalų šakniastiebiais gydė netgi tokias sunkias ligas kaip epilepsija, tačiau kasdienėse praktikose miškinės sidabražolės šakniastiebių preparatai yra vartojami viduriavimui, kraujavimui stabdyti, nuo virškinimo trakto ir burnos ertmės uždegimo, skandžio ir dvylikapirštės žarnos opų.
Išoriškai – nuo nudegimo, egzemų ir kitų odos ligų. Ilgus metus miškinės sidabražolės laikomos vienu iš geriausių augalinių vaistų, slopinančių dantų skausmą.
Iš šakniastiebių pagaminti preparatai pasižymi stipriomis sutraukiamosiomis savybėmis, juos vartoti yra saugiausia.
Šakniastiebiai kasami pavasario ir rudens pradžioje
Miškinė sidabražolė žydi visą vasarą, o jos vaisiai subręsta birželio–liepos mėnesiais. Šis augalas kerojasi durpynuose, šlapiose ir drėgnose pievose ir ganyklose, krūmynuose, miškuose ir miškų kirtimų pakraščiuose.
Nuovirui paprastai yra naudojami šakniastiebiai. Jie kasami rudenį (rugsėjo–spalio mėn.) arba pavasarį (balandžio–gegužės mėn.) prieš atžėlimą.
Iškasus, nuplaunamos žemės, pašalinamos pridėtinės šaknys ir džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje. Iš 1 kg šviežių šakniastiebių gaunama 0,28–0,32 kg džiovintų.
Išdžiuvusių šakniastiebių paviršius turi išlikti tamsiai rudas, vidus lygus arba truputį plaušėtas, rausvai rudas, be kvapo.
Miškinių sidabražolių nuoviras
1 šaukštą susmulkintų šakniastiebių užpilkite stikline karšto vandens, pavirkite 20 min. ant silpnos ugnies, perkoškite ir gerkite valandą prieš valgį po 1 šaukštą 3 kartus per dieną kamuojant skrandžio bei žarnyno negalavimams, opaligei.
Sergant angina ar gerklės uždegimais, nuoviru skalaukite gerklę.
Draudžiama vartoti
-
Turint skrandžio veiklos sutrikimų;
-
Padidėjus kraujo krešėjimui;
-
Užkietėjus viduriams.