Kompiuterinių žaidimų ar socialinių tinklų manija, pamirštant pavalgyti ar pamiegoti – jau priklausomybė, tokia pat, kaip ir azartiniai lošimai, alkoholis ar rūkymas. Kada turėtume sunerimti? Kur yra riba tarp sveikatai nekenksmingo kompiuterio naudojimo ir polinkio į priklausomybę? To paklausėme dviejų paauglius konsultuojančių specialisčių.
Net laiką su draugais leidžia įnikę į telefonus
Vilniaus priklausomybės ligų centro Ambulatorinio skyriaus vedėja, vaikų ir paauglių psichiatrė Ilona Skorupskienė neretai konsultuoja vaikus, paauglius bei jų tėvus dėl priklausomybės nuo kompiuterio bei kompiuterinių žaidimų.
„Vien susidomėjimas technologijomis nekelia priklausomybės grėsmės. Priklausomybės išsivystymui visada turi įtakos kompleksas faktorių, tarp jų ir individualūs biologiniai bei įvairūs psichosocialiniai veiksniai“, – sako I. Skorupskienė.
Tuo metu Kauno jaunimo narkologijos pagalbos centro vadovę Ainą Adomaitytę neramina per didelis jaunų žmonių įsitraukimas į kompiuterius, planšetes, išmaniuosius telefonus.
Kiekviena laisva minutė, kai nėra suaugusiųjų, skiriama kompiuterinėms technologijoms.
„Kiekviena laisva minutė, kai nėra suaugusiųjų, skiriama kompiuterinėms technologijoms (telefonui, planšetei). Šiandien beveik kiekvienas vaikas naudojasi išmaniuoju telefonu, juo gali žaisti ir naudotis internetu.
Kai yra tokios galimybės, suprantama, kad vaikas rinksis tai, kas jam įdomiau, nei kas naudingiau (pavyzdžiui, gyvą bendravimą, realų, o ne virtualų žaidimą). Susitikimai su draugais? Jų metu vaikai taip pat naudojasi telefonais ir kompiuteriais, kartu žaidžia arba seka socialinius tinklus, renka „laikus“, – sakė A. Adomaitytė.
Valandas prie kompiuterio reikia apriboti
Naudojimąsi kompiuteriu tėvai turėtų kontroliuoti, tačiau kontrolę apsunkina tai, jog šiandien kompiuteriai aktyviai naudojami ir mokymosi procese. Tad koks laikas pamokoms paruošti turėtų būti optimalus?
„Mokslininkai jau paskaičiavo, per kiek laiko vaikas ar paauglys gali neužsiimdamas sau įdomiomis veiklomis atlikti jam skirtas užduotis. Jaunesniems vaikams užtenka iki 2 valandų, vyresnių klasių mokiniams – iki 4 valandų. Turi būti aiškus susitarimas, kad kompiuteriu ar internetu naudojamasi tik ugdymo reikmėms, ne žaidimams“, – sakė A. Adomaitytė.
Jaunesniems vaikams užtenka iki 2 valandų, vyresnių klasių mokiniams – iki 4 valandų.
I. Skorupskienė pridūrė, jog augantis, bręstantis vaikas pats nejaučia savo ribų, todėl jas turi nubrėžti suaugusieji – jo tėvai.
„Brėždami tam tikras ribas, jie vaiko moko savistabos, savidiscilpinos, savireguliacijos. Ribos yra būtinos sveikam vaiko vystymuisi. Kai vaikas tampa paaugliu, ribų brėžimas nebeveiksmingas (jau praleistas etapas, kai tai veikia). Šiuo raidos etapu veiksmingiausi kompromisai ir susitarimai. Mano nuomone, kai namie „atsiranda“ kompiuteris, turi būti aiškiai susitarta, kam jis bus naudojamas, kiek laiko per dieną ir pan. Iš esmės pritariu auklėjimui, kai nustatomos naudojimosi kompiuteriu valandos“, – patarė I. Skorupskienė.
Abi specialistės pritarė, jog tėvai turėtų kontroliuoti, kuo vaikas užsiima prie kompiuterio, tartis, nusistatyti aiškias naudojimosi kompiuteriu taisykles bei nuolat tikrinti, kaip jų laikomasi.
Priklausomybė gali turėti ne tik emocinių, tačiau ir skaudžių finansinių padarinių tėvams – kompiuterinis žaidimas įsigyjamas ir už jį sumokama vieną kartą, o šiuo metu populiarėjantys žaidimai išmaniesiems telefonams bei planšetėms siūlo kokius nors priedus žaidimo eigoje. Įsijautus į žaidimą daug sudėtingiau skaičiuoti, kiek pinigų jam išleidai.
Atsiradus priklausomybei lėšų pradeda trūkti, vaikas ieško būdų kaip pinigų gauti daugiau, tiek prašant ir meluojant, kam jų reikia, tiek netgi vagiant iš tėvų ar kitu artimųjų, skolinantis iš draugų.
Atsiradus priklausomybei vaikas ieško būdų kaip pinigų gauti daugiau, tiek prašant ir meluojant, kam jų reikia, tiek netgi vagiant iš tėvų ar kitu artimųjų, skolinantis iš draugų.
„Atsiradus priklausomybei lėšų pradeda trūkti, vaikas ieško būdų kaip pinigų gauti daugiau, tiek prašant ir meluojant, kam jų reikia, tiek netgi vagiant iš tėvų ar kitu artimųjų, skolinantis iš draugų. Vaikai dar tik mokosi, kaip teisingai elgtis su pinigais, todėl tėvai turi ne tik duoti, bet ir išmokyti juos paskirstyti reikiamiems poreikiams“, – sakė A. Adomaitytė.
Ieškokite kompiuterio alternatyvų
Kokie požymiai rodo, jog vaikui ar paaugliui jau reikės nebe kontrolės ar pokalbių, o psichologo pagalbos? I. Skorupskienė, remdamasi kitų priklausomybių klasifikacija, apibrėžia tokius požymius:
– Vaikas/paauglys žaidžia kompiuterinius žaidimus didžiąją dalį dienos ar nakties
– Dėl žaidimų susiaurėja kitų interesų ratas, nedomina kitos veiklos, dingsta buvę pomėgiai, siaurėja pokalbių temos, kitaip tariant, vaikas tampa izuoliuotas nuo socialinės aplinkos.
– Vaikas ar paauglys nebekontroliuoja žaidimų pradžios, trukmės, dažnumo. Jaučiamas stiprus troškimas (kompulsyvus noras) žaisti. Tam skiriama vis daugiau ir daugiau laiko.
Paauglių psichiatrės teigimu, šią priklausomybę gali išduoti ir mokymosi rezultatai: dėl jos nukenčia mokyklos lankomumas, prastėja pažymiai, sutrinka bendravimas su šeimos nariais, santykiai su bendraamžiais.
Taip pat atsiranda emociniai sutrikimai – vaikas ar paauglys tampa dirglus, piktas, impulsyvus, emociškai ir fiziškai agresyvus, negeba kontroliuoti savo emocijų, jį ištinka nuotaikų kaita.
Priklausomam paaugliui gali būti sunku sutelkti dėmesį, išsimiegoti.
Priklausomam paaugliui gali būti sunku sutelkti dėmesį, išsimiegoti.
„Neužtenka atimti arba apriboti galimybę naudotis kompiuteriu, turite pasiūlyti ir alternatyvą, ką vietoj to vaikas galėtų veikti, tuo užsiimti, – patarė A. Adomaitytė. – Jei nepavyksta jokie susitarimai – tuomet jau reikėtų kreiptis į specialistus“.
Prevencijos priemonė – akcentuoti tikrus žmonių santykius
I. Skorupskienė sako, jog jei bent du iš aukščiau išvardytų kriterijų atitinka – tikėtina, kad vaikas ar paauglys tapo priklausomas.
„Jei visgi taip nutinka, kad šeimos narys (vaikas) suserga priklausomybe, tai tampa jau ne jo vieno, o visos šeimos problema – ją reikia spręsti kompleksiškai. Pagalba reikalinga visiems šeimos nariams“, – kalbėjo I. Skorupskienė.
Priklausomybės ligų centro psichiatrė cituoja prof. E. Laurinaitį: „Vaiko norai turi būti išgirsti, o poreikiai – patenkinti“.
„Mano nuomone, pati geriausia prevencija – ugdyti vaikui suvokimą, kad kompiuteris tai tik viena iš techninių priemonių, padedanti pažinti pasaulį“, – sako I. Skorupskienė pabrėždama, jog vaiko poreikius reikėtų tenkinti akcentuojant santykius su žmonėmis.
Ji pripažino, kad auklėti vaiką šiuolaikiniame pasaulyje – nelengva. Todėl tėvams, kuriems kyla sunkumų bendraujant su vaikais, įkurta tėvystės įgūdžių ugdymo grupė (Vilniaus visuomenės sveikatos biure).
„Tais atvejais, kai jau reikia rimtos pagalbos, reikėtų kreiptis į poliklinikos Psichikos sveikatos centrą, vaikų ir paauglių psichiatrą, psichologą, šeimos psichoterapeutą. Sudėtingais atvejais, kai reikia specializuoto gydymo – į priklausomybės ligų centro specialistus (vaikų ir paauglių psichiatrą, psichologą)“, – patarė I. Skorupskienė.
Vilniaus visuomenės sveikatos biuro naujienas rasite ir „Facebook“ puslapyje.
