„Pirmiausiai norėčiau aptarti, kodėl iš viso kyla toks klausimas, - sako
A.Mockus. - Susidūrę su kito mintimis apie savižudybę arba bandymu nusižudyti, daugelis žmonių yra linkę nuvertinti šias mintis ir nekreipti į jas dėmesio. Tačiau atsakymas į klausimą „Ar bandymas nusižudyti yra pagalbos šauksmas?“ yra vienareikšmiškas – taip.“
Psichologas pasakoja, kad apie savižudybę galvojantys žmonės išgyvena nepakeliamą vidinį dvasinį skausmą ir neberanda kitų būdų jį sumažinti. Jis siūlo paprastą pratimą – pabandyti prisiminti situaciją, kurioje jautėtės pasimetę, bejėgiai, praradę viltį, ir visą tai padauginti mažiausiai 20 kartų. Taip jaučiasi apie savižudybę galvojantis žmogus.
„Kai kalbuosi su žmonėmis, galvojančiais apie savižudybę, dažniausiai jie sako, kad nenori mirti, bet nori pagaliau jausti ramybę ir nebejausti didžiulio slegiančio skausmo“, - teigia psichologas. Čia, anot jo, slypi ir pagalbos galimybę – padedami sumažinti bejėgiškumą, beviltiškumą, pasimetimą, mažiname savižudybės riziką.
Klaidinga manyti, kad savižudybės priežastimi yra vienas konkretus įvykis. „Yra daug įvairių veiksnių, galinčių paskatinti žmogų galvoti apie savižudybę arba bandyti nusižudyti: tai asmeninė istorija, netekčių virtinė, įvairios problemos, priklausomybės, depresija, psichologinė krizė. Dažniausiai nebūna vienos priežasties, tiesiog koks nors įvykis arba konfliktas gali tapti paskutiniu lašu, perpildžiusiu skausmo taurę ir žmogus, nebematantis kitos išeities, priima sprendimą nusižudyti“, - pasakoja A.Mockus.
Savižudybė visuomet yra procesas: iš pradžių atsiranda pavienės mintys, kad savižudybė galėtų būti būdas išspręsti esančias problemas, vėliau šios mintys stiprėja ir dažnėja, žmogus pradeda kurti savižudybės planus, ir tik po to seka pats savižudybės veiksmas. Pagalba, suteikta bet kuriame šio proceso taške, gali išgelbėti žmogaus gyvybę.
„Pirmas dalykas, kurį galima padaryti, įtarus, kad artimas žmogus gali turėti suicidinių minčių, paklausti jo tiesiai „Ar tu galvoji apie savižudybę?“ - teigia psichologas. - Nereikia apsimesti, kad nieko nevyksta, tikintis, kad viskas išsispręs savaime. Antra, duoti žmogui pasidalinti, kaip jis jaučiasi, suteikti erdvės išsikalbėti, papasakoti tai, ką jį slegia ir neramina.“
A.Mockus pasakoja, kad pokalbyje svarbu vengti nuvertinančių frazių, tokių kaip „neprisigalvok, viskas bus gerai“, „nešnekėk nesąmonių“, „baik nusišnekėti“ ir pan., nes taip žmogus pasijunta neišgirstas, nuvertintas ir dar vienišesnis.
„Jeigu nežinai, ką sakyti – geriau patylėti ir leisti žmogui kalbėti pačiam“, - sako psichologas. Dažnai baiminamasi klausti ir kalbėti apie savižudybę, nes atrodo, kad tokie pokalbiai gali pabloginti situaciją.
Tačiau A.Mockus įsitikinęs: kalbėdamas apie savižudybę ir išklausydamas žmogui nepakenksi. Jis perspėja, kad, norint padėti apie savižudybę galvojančiam žmogui, nereikėtų užsikrauti visos atsakomybės tik sau: „Žinia, kad artimasis galvoja apie savižudybę arba planuoja nusižudyti gali būti sukrečianti. Todėl svarbu nelikti su ja vienam: pasidalinti su žmonėmis, kuriais pasitikite, tartis su specialistais – psichologais, psichoterapeutais, ieškoti įvairių pagalbos būdų.“
Pagalba žmogui, galvojančiam apie savižudybę, yra būtina. Kokia ji bus priklauso nuo žmogaus situacijos: kartais gali užtekti pokalbių su artimaisiais ir draugais ir jų palaikymo, kitais atvejais reikėtų kreiptis į specialistus – psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus.
„Jeigu žmogus bandė žudytis, tai rodo, kad jis susidūrė su problemomis, kurių pats išspręsti nepajėgia. Ir jeigu šios problemos, emociniai sunkumai nebus sprendžiami, yra didelė tikimybė, kad žmogus bandymą gali kartoti. Todėl tokiai atvejais rekomenduojama ieškoti profesionalios pagalbos ir kreiptis į psichologą, psichoterapeutą“, - teigia specialistas.
Vilniaus miesto visuomenės sveikatos biuro naujienas rasite ir „Facebook“ puslapyje.
