„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Kai tenka šalti mašinoje ir psichologo ieškoti ekrane: kaip karantinas keičia mūsų gebėjimą tvarkytis su emocinėmis problemomis

„Ateityje tokioje pusiau „Matricoje“ ir gyvensime, kaip gyvenome ir šituos karantino metus“, – sako psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė. Pandeminiais metais visų gyvenimuose ir visose srityse buvo kardinalių pokyčių – taip pat ir psichologijoje. Neseniai nuo COVID-19 paskiepyta psichoterapeutė džiaugiasi, nes pagaliau galės klientus priimti šiltame kabinete – jiems nebereikės šalti mašinoje ir psichologo ieškoti ekrane, kaip teko tiems, kurie, susidūrę su emocinėmis problemomis, neturėjo saugios vietos, iš kurios galėtų apie jas kalbėti. O tokių, kaip pasakoja psichologė, buvo ir vis dar yra nemažai. Vis dėlto pandeminių metų virtualybė į psichologijos lauką atnešė ir nemažai pliusų.
Moteris automobilyje
Moteris automobilyje / 123RF.com nuotr.

Kai saugios vietos nėra, tarnauja automobilis

Psichologė G.Petronienė teigia per pastaruosius metus supratusi, kad konsultuoti nuotoliniu būdu yra lygiai taip pat gerai, kaip tai daryti gyvai. Nors, kaip sako ji, psichologus tokios konsultacijos vargina labiau, nes ekrane sunkiau suprasti klientų emocijas, vis dėlto psichologo pagalbos ieškantiems žmonėms virtualus bendravimas turi daug privalumų.

„Jie lieka savo namuose, saugioje realybėje, prie kurios yra pripratę, jaučiasi komfortiškiau. Dėl to kartais gali ir daugiau atsiverti. Net esu pastebėjusi, kad kartais didesni atsivėrimai būna kalbant be vaizdo – tik telefonu. Be to, nereikia niekur važiuoti, nesusigaišta laiko, ypač tai patogu tiems, kurie laiko turi mažai, daug dirba, turi vaikų ir panašiai“, – sako G.Petronienė.

Deja, ne visi karantino metu turi vietą, iš kurios gali kalbėti. „Labai retai yra tokių namų, kuriuose žmogus būti visiškai izoliuotas ir niekas negirdėtų, ką jis kalba telefonu ar per Skype’ą. Visi girdi, ir žmogus negali atverti visų savo sielos žaizdų“, – sako psichologė.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Genovaitė Petronienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Genovaitė Petronienė

Todėl, pasakoja G.Petronienė, žmonėms tenka ieškoti kitų saugių vietų, pavyzdžiui, konferencijų kambario darbe. O dažniausiai, sako psichologė, žmonės kalba tiesiog sėdėdami automobilyje.

„Jie slepia jau nebe patį psichoterapijos faktą, nes artimieji juk turbūt supranta, kur žmogus išeina kartą per savaitę, per karantiną to nebepaslėpsi, tačiau jie slepia tai, ką kalba su psichoterapeutu. Ir tai yra liūdna“, – sako G.Petronienė.

Kalbėdama apie poras, psichologė sako, jog būtų daug geriau, jei psichoterapijoje dalyvautų abu žmonės – taip jiems nereiktų nieko slėpti vienam nuo kito, jie galėtų kartu aptarti problemas, geriau pažinti vienas kitą.

Deja deja, žmonių santykiai dažniausiai nėra tokie geri.

„Arba, – sako G.Petronienė, – būtų nuostabu, jie tiek pasitikėtų vienas kitu, kad galėtų tikrai žinoti, kad antrasis tikrai neklauso, stengiasi neklausyti, pavyzdžiui, užsidėtų ausines, kad tikrai negirdėtų. Deja, žmonių santykiai dažniausiai nėra tokie geri.“

123RF.com nuotr./Vyras automobilyje
123RF.com nuotr./Vyras automobilyje

Virtualios konsultacijos – psichologijos ateitis?

G.Petronienė sako, kad psichologų poreikio padidėjimas karantino metu – akivaizdus. „Labai lengva turėti klientų net pradedantiems“, – sako ji.

Psichologė džiaugiasi, kad pandemija atvėrė galimybę konsultuoti virtualiai. Nors pati G.Petronienė anksčiau tokių konsultacijų prisijaukinusi nebuvo, dabar mato didžiulį jų potencialą.

„Nuostabu, kad atsirado įprotis konsultuoti virtualiai. Tokiu būdu galime konsultuoti visus – ir tuos, kurie gyvena mažuose miesteliuose, kuriuose psichologų galbūt nėra. Anksčiau dauguma ir mano klientų buvo vilniečiai, vienas kitas kaunietis ir vienas kitas gyvenantis užsienyje. O dabar beveik pusė klientų yra tų, kurie yra arba iš užsienio, arba ne iš Vilniaus“, – pastebi psichoterapeutė.

Anot jos, tai, kad geografija nebevaržo, suteiks galimybę žmonėms pasirinkti ir tinkamiausią psichologą.

G.Petronienė įžvelgia ir dar pliusų: „Kai gyveni kokiuose Pagiriuose ar Kalvarijoje, pavyzdžiui, ir skambini psichologui, kuris yra Vilniuj, – tai gali būti labai teigiamas dalykas: nei jis tave gyvą matė, nei jis žino tavo vardą ir pavardę. Tada ne taip gėda kreiptis – žmogus būna anonimiškas. Manau, dėl to kreiptis į psichologą žmonėms bus lengviau.“

123RF.com nuotr./Moteris automobilyje
123RF.com nuotr./Moteris automobilyje

Karantino metu ryškiausios problemos – baimė, apatija, bendravimo trūkumas

Psichologė sako, kad pirmojo karantino metu pagrindinė problema, dėl kurios žmonės kreipdavosi į psichologus, buvo baimė. Anot G.Petronienės, baimė antrojo karantino metu – jau mažesnė.

Netgi tie klientai, kuriuos aš jau gydau keletą metų ir kurie jau buvo pagiję, vėl įkrito į duobes.

„Tam tikras tipas asmenybių tą baimę jautė neadekvačiai aštriai tiek tada, tiek jaučia dabar. Jie saugojasi daug labiau nei reikėtų ir kenčia nuo tos baimės kiekvieną dieną. Tai žmonės, kurie labai nori viską kontroliuoti, kurie ir šiaip turi baimių. Pavyzdžiui, nori ypatingos švaros gyvenime ar užtikrinti, kad elektroniniame laiške jokiu būdu nebūtų nei vienos klaidos. Tokius žmonės karantinas beprotiškai išgąsdino, jie pradėjo bijoti jau daug labiau negu reikia ir saugotis per smarkiai“, – sako psichologė.

G.Petronienė taip pat pastebi, kad karantino metu tapome apatiškesni, taip pat ir labiau depresyvūs: „Žmonės tiesiog jau tingi kažką gero daryti dėl savęs, kitaip tariant, apsileido. Jie žino, kad jiems galbūt padėtų pamedituoti, pasportuoti, turi tam galimybę, bet to nedaro. Jie tiesiog nebegali sulaukti karantino pabaigos, yra pikti, išsekę.“

Psichologė pabrėžia, kad žmones ypač paveikia tai, kad karantino metu neturime pakankamai socialinio bendravimo patirčių. Anot jos, yra žmonių, kurie net prarado draugus, mat kai kurie iš jų skendo blogose emocijose ar neprisijaukino virtualaus bendravimo.

123RF.com nuotr./Vienišumas
123RF.com nuotr./Vienišumas

„Mes esame bandos gyvūnai, mūsų smegenims reikia tam tikro empatijos kiekio, tam tikro apsikabinimų kiekio, palaikymo. To negavę visi smengame į melancholinę būseną ir papildomą įtampą. Iš seniausių laikų mūsų smegenys ryšių nebuvimą suvokia kaip grėsmę, ir tas atskirtumas jas labai veikia“, – sako G.Petronienė.

Mes esame bandos gyvūnai, mūsų smegenims reikia tam tikro empatijos kiekio, tam tikro apsikabinimų kiekio, palaikymo.

Psichologė sako, kad karantino metu labai kenčia mūsų vidinis vaikas – neturėjome kelionių, renginių, atsvarų jiems bandome semtis internete, bet tai įprastų patirčių neatstoja. G.Petronienė sako, kad dabar emocinį „nusėdimą“ jaučia net ir tie, kurie karantiną išnaudojo gerai ir didžiąją dalį laiko stipriai laikėsi.

„Visi vis dar jaučiame nekontroliavimo jausmą. Atėjo pavasaris, artėja vasara, ir mes nežinom, ar galima bus nueiti į parduotuvę, ar bus kultūriniai renginiai, ar išvažiuosim atostogų, negalim net į priekį planuoti tų malonumų. Todėl lieka ir toliau toks keistas bejėgiškumas“, – sako psichologė.

G.Petronienė sako, kad karantinas ne tik padidino psichologų paklausą, bet ir jiems tenkantį krūvį: „Krūvis daug didesnis, nes klientai yra didesnėje bėdoje, nei buvo seniau. Netgi tie klientai, kuriuos aš jau gydau keletą metų ir kurie jau buvo pagiję, vėl įkrito į duobes.“

Kai nėra ribos tarp darbo ir laisvalaikio

„Žmonės baisiai pavargo nuo darbo iš namų“, – sako psichoterapeutė. Žmones, kurie turi vaikų, vargina buities ir darbo derinimas, o tie, kurie vaikų ir neturi, jaučiasi taip pat ne ką geriau. „Zoom“ nuovargis – taip psichologė apibūdina nuotolinio darbo sukeliamas neigiamas emocijas.

G.Petronienė taip pat akcentuoja, kad žmonės namuose sunkiai susikuria rutiną.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Darbas iš namų
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Darbas iš namų

„Vieni miega iki pietų, paskui dirba iki nakties, kiti dirba dieną, bet juos nuolat trukdo šeimos nariai ateina, nėra nustatytų ribų, darbas visiškai susimalęs su laisvalaikiu. Vadinasi, žmonės daug labiau išsenka nuo tokio gyvenimo tempo. Socialinių ryšių trūkumas, susimaišęs darbas su laisvalaikiu, artimų santykių užaštrėję kampai – tiesiog iš visų pusių yra blogai“, – sako G.Petronienė.

Psichologė pabrėžia – geriausiai karantino metu laikosi tie, kurie susikūrė rutiną ir jos laikosi, bei tie, kurie išsaugojo socialinius ryšius – su draugais bendravo nuotoliniu būdu, eidavo pasivaikščioti. Taip pat gerai laikėsi tie, kurie sugebėjo išnaudoti virtualaus gyvenimo privalumus – ko nors išmoko ar rado kitų būdų, kaip naudingai leisti laiką.

„Gerai laikosi ir tie žmonės, kurie neprarado perspektyvos, kurie visą laiką jautė, kad po daugelio metų, kai žiūrėsime į šitą laiką, jis bus keistas, ypatingas, ir kad visa tai laikina“, – sako psichologė.

Padaugės skyrybų?

Psichoterapeutė akcentuoja, kad karantinas labai paveikė porų santykius. Pirmojo karantino metu, kaip sako G.Petronienė, baimės akivaizdoje vyko santykių suintensyvėjimas – blogi santykiai paskatino išsiskyrimus, o dalis neseniai susipažinusių porų paskatintos karantino net apsigyveno kartu, taip paskubindami santykius. Kai kuriems tai išėjo į naudą, tačiau daugumai – ne.

Deja, deja, bet psichologų reikia ir reikės.

Psichoterapeutės nuomone, po karantino padaugės skyrybų: „Labai kalbinu savo klientus neskubėti, nerodyti pernelyg neigiamų emocijų, nepriimti pernelyg didelių sprendimų, bet kai kurie žmonės jau tiesiog nebeištveria. Tai, ką jie galėdavo ištverti pasitelkdami daug resursų – išsilieti sportuodami, būdami su draugais – per visus metus juos pribaigė tarpusavio santykių trūkumai, ir jie skuba. Jeigu dar truputį palauktų, vėl atsistatytų.“

Bus kaip Amerikoje?

G.Petronienė sako, kad ateityje psichologo kabineto duris pravers vis daugiau žmonių – tai nebėra toks tabu, koks buvo anksčiau.

„Psichologų naudą žmonės vis labiau atranda. Deja, deja, bet psichologų reikia ir reikės. Niekas greitai nevyksta, visuomenės sveikata taip aiškiai geresnė netampa. Vienos problemos dingsta, kitos atsiranda, kurių anksčiau nebuvo. Tai psichologų reikės vis labiau ir labiau“, – sako G.Petronienė.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Genovaitė Petronienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Genovaitė Petronienė

Vis dėlto psichoterapija populiarėja ir tai yra teigiamas dalykas. „Lietuvos visuomenė jaunėja, jaunesni žmonės užaugo su psichologija, jiems skaitė psichologines knygeles, jie nuo vaikystės mokosi atpažinti jausmus. Jie visiškai kitokie, jiems psichologija joks ne monstras.

Tiesiog gal žmonės ne tiek bijo ar nenori lankytis pas psichologą, kiek nepagalvoja, kad gal tai vertėtų padaryti. Galbūt kažkas taupo pinigus, bet šių dienų pinigais tai nebėra tokia brangi paslauga. Viskas Lietuvoje šioje srityje gerėja ir tuoj bus kaip Amerikoje – ten kas antras žmogus turi psichoterapeutą ir tuo didžiuojasi“, – sako G.Petronienė.

Ji taip pat prisiminė linksmą istoriją, įvykusią prieš 10 metų Niujorke: „Mane labai nustebino tai, kad visi, kam aš pasakydavau, jog esu psichoterapeutė, klausdavo: „O kokius savo klientus mylite labiausiai?“ Ir aš supratau, kad tai visuomenei psichoterapeutai yra kaip dar viena draugų rūšis, jie tai mato kaip visiškai natūralų dalyką – kaip kokį kirpėją. Tai tik laiko klausimas – jau visai nedaug metų beliko, kad pas mus lygiai taip pat kaip Amerikoje žmonės užduos tokį pat klausimą.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs