Tam, kad skaudėtų, nebūtinos mėlynės. Nors kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje dažniausiai aptariami fiziniai smūgiai, dar daugiau moterų susiduria su kur kas mažiau matomu – psichologiniu smurtu. Nesprendžiama ši problema gilėja, o neretai baigiasi ir fizinio smurto protrūkiais.
Kai moteris nuolat žeminama, jai sakoma, kad ji nieko nesugeba, o kartu ir grasinama – jei išeisi, aš atimsiu vaikus, atsiranda išmokto bejėgiškumo ir vienišumo jausmas. Nuolat tai girdėdama, ji pradeda galvoti, kad galbūt iš tiesų tai ji kalta dėl tokios situacijos šeimoje.
Kauno moterų krizių centro psichologė Laima Ruibytė primena negailestingus skaičius: smurtą artimoje aplinkoje bent kartą yra patyrusi kas trečia moteris Europoje.
Tokios patirtys palieka gilius randus asmenybei – moteris gali visiškai prarasti pasitikėjimą savimi: „Kai moteris nuolat žeminama, jai sakoma, kad ji nieko nesugeba, o kartu ir grasinama – jei išeisi, aš atimsiu vaikus, atsiranda išmokto bejėgiškumo ir vienišumo jausmas.
Nuolat tai girdėdama, ji pradeda galvoti, kad galbūt iš tiesų tai ji kalta dėl tokios situacijos jos šeimoje“, – sako psichologė.
Moteris jaučiasi apleista, vieniša ir bejėgė, o kartais net ir neturi su kuo apie tai pasikalbėti. Problema gilėja, o iš jos išlipti darosi vis sunkiau.
Kada sunerimti?
Kaip laiku užkirsti tam kelią? Psichologė vardija ženklus, iš kurių galima anksti atpažinti emocinį smurtą: tave nuolat kritikuoja, laido pastabas tavo kūno formoms ar aprangai, įžeidinėja kitų žmonių akivaizdoje. Sunerimti derėtų iškart, kai moteris pradeda jaustis negalinti apsiginti. Ji jaučiasi kontroliuojama ir priklausoma, jai neleidžiama pačiai priimti sprendimų.
„Smurtautojo tikslas – paversti kitą žmogų nuo jo priklausomu. Jeigu vyras neleidžia moteriai daryti to, ko ji nori, pavyzdžiui, susitikti su draugėmis, ji jaučiasi apribota, tarsi nelaisvėje, negali būti savarankiška – tai jau emocinio smurto požymiai“, – sako L. Ruibytė.
Tačiau ne viskas taip paprasta. „Kai tave siūlo pasiimti iš darbo, kur nors išėjus, nuolat klausia, kiek laiko užtruksi ar apskritai geriau siūlo pabūti namie, iš pradžių tai gali pasirodyti tiesiog kaip vyriškas rūpestis. Tačiau jeigu tai vyksta nuolat ir pradedi jaustis nebesavarankiška – tik tada pradedi suprasti, kad tai nebe dėmesys, o kontrolė“, – emocinio smurto pradžią apibūdina psichologė.
Taip pat skaitykite: Smurto aukoms ieškoti išeičių padeda specializuoti centrai
Ginčų ir atsiprašinėjimų ratas
Pavojingiausia – patekti į vadinamąjį smurto ratą. Po kelių skaudžių incidentų smurtautojas atsiprašo ir, regis, išties nuoširdžiai atgailauja. Jo elgesys pasikeičia ir moteris patiki, kad smurtas nebepasikartos.
Tik štai praeina šiek tiek laiko, ir įžeidinėjimai, kontrolė ar net kumščių laidymas grįžta. Po jų ir vėl seka atsiprašinėjimai ir, regis, šįkart jau tikrai nuoširdžios intencijos pasikeisti.
Būtent todėl, pasak psichologės, dažnai kenčiančias nuo smurto moteris sunku suprasti ir aplinkiniams. Iš šono gali pasirodyti keista, kad su nepagarbiu elgesiu taikstomasi. „Aš tai jau tikrai to nekentėčiau ir smurtaujantį vyrą palikčiau iškart“, – sako sau dažna moteris tol, kol su panašia situacija susiduria pati.
Būtina prisiminti, kad smurto problemos poroje neprasideda iš karto – iš pradžių būna meilė, dideli jausmai ir normalūs santykiai. Todėl net ir pirmą kartą susidūrusi su smurtu dažna moteris nori tikėtis, kad tai nebepasikartos
„Būtina prisiminti, kad smurto problemos poroje neprasideda iš karto – iš pradžių būna meilė, dideli jausmai ir normalūs santykiai. Todėl net ir pirmą kartą susidūrusi su smurtu, dažna moteris nori tikėtis, kad tai nebepasikartos“, – aiškina psichologė.
Toks tikėjimas ypač būdingas moterims, kurios savo aplinkoje, pavyzdžiui, tėvų šeimoje, jau buvo mačiusios smurto. Joms, anot psichologės, smurtas jau pažįstamas, todėl gali neatrodyti toks baisus – stengiamasi iškilusius konfliktus užglaistyti ir gyventi toliau. Tik staiga vėl kas nors nutinka, o vieną kartą nusileidus, antrą kartą pasipriešinti dar sunkiau.
Svarbiausia – priimti siūlomą pagalbą
Dar sunkiau, jei moteris iš tiesų neturi daug kitokio gyvenimo variantų. Pasak L. Ruibytės, objektyvių aplinkybių, apsunkinančių išsiskyrimą su emociškai ar fiziškai smurtaujančiu vyru, gali būti labai daug: maži vaikai, neturėjimas, kur išeiti, neužtikrintumas savo ateitimi. Kai asmenybė tampa priklausoma, ji tiesiog nebemato jokių išeičių.
Tuomet atrodo, kad būtina išlaikyti tai, ką turi, sukąsti dantis ir gyventi toliau. Bejėgiškumo jausmas tik didėja ir nors dažnai sakoma, kad su tokiu vyro elgesiu taikstomasi tik dėl vaikų, iš tiesų moteris iš savo rato ištrūkti nebegali ir pati, nes tampa per daug priklausoma nuo šios situacijos.
Žvelgiant į tokias situacijas iš šalies aplinkiniams gali atrodyti net pikta – kodėl ji iš tokių namų neišeina. Tačiau ji jaučiasi kaip muselė nutūpusi ant lipnaus skysčio – atrodo, tik nuskrisk, tačiau taip paprastai to padaryti neišeina.
„Žvelgiant į tokias situacijas iš šalies aplinkiniams gali atrodyti net pikta – kodėl ji iš tokių namų neišeina. Tačiau ji jaučiasi kaip muselė nutūpusi ant lipnaus skysčio – atrodo, tik nuskrisk, tačiau taip paprastai to padaryti neišeina“, – sako psichologė.
Tokiais atvejais ypač svarbi tampa išorinė pagalba. Tam visuose Lietuvos regionuose veikia specializuotos pagalbos centrai – į juos galima kreiptis tiesiogiai, o fizinio smurto atveju iškvietus policiją, į tokius centrus nukreips pareigūnai.
Centruose dirba socialiniai darbuotojai, psichologai ir teisininkai, kurie padeda moteriai ieškoti konkrečių išeičių – vienokių ar kitokių jų visada galima rasti. Iš policijos specializuotos pagalbos centrams perduodamų smurto artimoje aplinkoje atvejų, didžiąją dalį nukentėjusiųjų yra moterys (80 proc.).
Ne kiekviena tokią pagalba nori priimti – kartais manoma, kad tai silpnumo požymis. „Priešingai, kreiptis pagalbos ir ieškoti išeičių reiškia stiprybę, o ne silpnumą“, – pabrėžia L. Ruibytė ir džiaugiasi, kad tai jau pradeda suprasti vis daugiau moterų – jos drąsiau šneka apie savo problemas ir nebenori su jomis taikstytis.
Tai rodo ir statistika: policijoje užregistruotų pranešimų apie smurto artimoje aplinkoje atvejus daugėja. Specialistų teigimu, to nereikėtų suprasti, kaip smurto atvejų daugėjimo – tiesiog apie juos dažniau kalbama, nes moterys supranta, kad su tuo negalima taikstytis.
Artimieji padeda smurto netoleravimu
Specializuotos pagalbos centruose tokių nesitaikstymo istorijų yra daug. „Būna net ir taip, kad neapsikentusios moterys su dviem vaikais išeina gyventi į nuomojamą butą nors ir dirba paprastus, menkai apmokamus darbus – tam reikia didelės drąsos. Yra ir tokių moterų, kurios smurtautoją palieka jau po pirmo incidento, taip nelaukdamos, kol problema taps dar didesnė. Žinoma, dažniausiai pagalbos vis dėlto moterys pradeda ieškoti tik jau pasiekusios aukščiausią problemos tašką“, – pasakoja tokiame centre dirbanti L. Ruibytė.
Moteriai svarbu žinoti, kad ji turi, kur išeiti, kad palikusią vyrą ją priims artimieji – būtent tokio palaikymo dažnai labiausiai ir reikia.
Kad to aukščiausio taško laukti nereikėtų, padėti smurtą kenčiančiai moteriai gali ir artimieji – giminės, draugai, kaimynai.
Anot psichologės, labai svarbu kalbėtis su tokia moterimi ir stiprinti jos savivertę – įrodyti, kad ji stipri, kad jai nereikia taikstytis su nuolatiniais užgauliojimais.
Taip pat moteriai svarbu žinoti, kad ji turi, kur išeiti, kad palikusią vyrą ją priims artimieji – būtent tokio palaikymo dažnai labiausiai ir reikia.
Deja, būna ir atvejų, kai artimieji tik dar labiau gilina problemą kartodami „pakentėk, nusileisk, privalai išsaugoti šeimą“. L. Ruibytė pabrėžia, kad nusileisti galima tik normaliuose šeiminiuose konfliktuose, o smurto atveju tai nepadės, priešingai, dar labiau aštrins padėtį. Todėl svarbu, kad tai supratę artimieji nei patys toleruotų smurtą, nei leistų jį toleruoti su juo susiduriančiai moteriai.
Toleruojamas smurtas persiduoda iš kartos į kartą. Pasak psichologės, jį matantys vaikai užaugę dažnai patys turi įvairių problemų. Labai dažnai būna, kad smurtinėje aplinkoje augusios merginos nori sukurti gražią šeimą, kuri kompensuotų visą tą neigiamą patirtį, bet intuityviai pačios pasirenka smurtautoją. Tai – dar viena priežastis pagalvoti, ar verta taikstytis su nuolatiniais artimo žmogaus įžeidinėjimais ir kontrole, ypač, kai tai mato vaikai.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės komentaras
„Smurto artimoje aplinkoje problema prilygsta epidemijai – tyrimai rodo, kad su tuo yra susidūrusi kas trečia moteris. Gaila, kad dažnai smurtas vis dar suvokiamas tik kaip fizinis, o kitos jo rūšys – psichologinis ar ekonominis smurtas yra pamirštamos.
Laiku nesustabdytas psichologinis smurtas gali baigtis ir fiziniu smurtavimu. Net jeigu taip ir nenutinka, stipriai paveikiama su tokiu smurtu susiduriančio žmogaus asmenybė, ir tai gali turėti ilgalaikių pasekmių.
Joks smurtas – nei fizinis, nei emocinis negali būti toleruojamas. Nuo jo kenčiantiems asmenims svarbu suprasti, kad jie su savo problema nėra vieni. Savivaldybėse veikiantys specializuotos pagalbos centrai gali suteikti kompleksinę pagalbą ir padėti ištrūkti iš smurto rato. Į juos besikreipiantiems žmonėms sudaromas veiklos planas, padedama spręsti kylančius teisinius ir finansinius klausimus. Vien 2013 metais tokia pagalba pasinaudojo apie 5000 žmonių, šių centrų veiklą iš dalies finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Todėl noriu padrąsinti kenčiančius nuo smurto artimoje aplinkoje žmones netylėti ir išnaudoti galimus pagalbos variantus – specializuotų pagalbos centrų specialistai konsultuoja visais klausimais, kurie gali padėti išspręsti su smurtu artimoje aplinkoje susijusią krizę.“
Pagalbos moterims linija: 8800 66366 kiekvieną dieną 10–21 val.
