Tai buvo jau penkta naktis, kai negalėjau miegoti. Pirmąsias tris mano vyras degė kaip pirties krosnis, bet termometro jam niekaip nepavyko įkišti, nes „ką gi tai pakeis“. Argumentas, kad žinoti būtų neblogai, nes gal tai gripas, šiek tiek suveikė, tad trečią dieną iškvočiau: 38,5. Krentant temperatūrai prasidėjo kosulys. Greičiau ne kosulys, o skambėjimas, lyg mano žmogus būtų koks tuščiaviduris daiktas su labai gera akustika. Šis naktinis koncertas man nelabai patiko, todėl pyktelėjusi išžviegiau: ar tikrai mes gyvename viduramžiais, kad reiktų daryti tokius eksperimentus su savimi? Ir kiek aš dar eisiu į darbą nemiegojusio zombio veidu, nors seniai neturime ką tik gimusių vaikų?
Vyras, suprato, kad žmonai galima verčiau neduot valgyt, bet miegot reikėtų leisti, tad ryžosi imtis gydymo. Namų vaistinėlėje susiradęs pradėjo gerti nuo senų laikų likusį ACC. Deja, deja, ne veltui vaistų reklamoje sakoma: prieš vartodami pasitarkite su gydytoju ar vaistininku. Mat šis vaistas, vietoj to, kad būtų numalšinęs dusinantį kosulį, regis, dar labiau jį suaktyvino ir kitą naktį mano vyriškio krūtinė jau skambėjo lyg vargonai per mišias.
Ryte buvau pikta kaip velnias ir nedaug tetrūko, kad imčiau spjaudytis ugnimi. Mano klausimas „Gal pagaliau nueisi pas gydytoją?“ atsimušė į jo kaktą kaip teniso kamuoliukas ir supratau, kad žmogui, net neturinčiam kortelės poliklinikoje, tai dar ne tas mirtinas atvejis.
Galvoje mintys virė kaip katiliuke ir per dieną gimė planas. Prisiminiau, kaip vaikystėje kosinčią mane gydydavo mama. Vakarienei išvirtos bulvės atsidurdavo ant stalo, o aš skubiai būdavau pasodinama prie dar garuojančio puodo su nuoviru ir turėdavau kvėpuoti. Pats procesas ne itin patikdavo, tačiau jausmas pakvėpavus garais įsiminė, nes dingdavo sunkumas krūtinėje, kvėpuoti tapdavo daug lengviau. Bet juk toks principas naudojamas ir dabar! Kažkokias žolelių inhaliacijas teko patirti ir sanatorijoje, o dar girdėjau, kad netgi sunkiausius plaučių uždegimu sergančius ligonius padeda išgydyti inhaliacijos.
Tad vakare į namus grįžau su naujutėlaičiu „Microlife“ inhaliatoriumi. Tiesą pasakius, pirmą kartą mačiau tokį prietaisą, bet buvau pasiryžusi iš karto užmaukšlinti užsispyrėliui ant burnos. Beje, namuose manęs laukė staigmena. „Vargonavimo“ patirtis, pasirodo, nelabai patiko ir mano vyrui, tad jis savo bėdą patikėjo vaistininkei, kuri davė kosulį slopinančių vaistų. Puiku! Atsirado viltis, kad galbūt nors šiek tiek pavyks pamiegoti.
Pamačius inhaliatorių, vyriškyje prabudo technikas ir jis, be abejo, ėmė jį narstyti. Aš tuo tarpu paruošiau mineralinio vandens, reikalingo inhaliacijoms, ir ėmėmės bandymo. Vyras kantriai šnopštė į garais virstančią kaukę, retkarčiais pakomentuodamas procesą, o visa šeima susidomėjusi stebėjo šią vėlyvo vakaro atrakciją. Procedūrai pasibaigus, visų akys susmigo į šeimos galvą: na kaip? Užsispyrėlis, demonstratyviai kostelėjęs keletą kartų, pripažino, kad kvėpuoti tapo lengviau ir kaip velniukas kirbantis kosulys gerklėje nebeerzina.
Kas jums yra palaima? Man tąkart buvo pagaliau išmiegota naktis. Nekankino košmarai, kad prasidėjo trečiasis pasaulinis, o mano vyras negąsdino tais keistais iš vidaus sklindančiais skambesiais. Nes, tiesą pasakius, tą savaitę iš mūsų lovos pabėgo netgi šuo, neapsikentęs tų žemės drebėjimą primenančių garsų.
Nuo šio viruso puolimo praėjo jau daugiau kaip savaitė. Inhaliatorius birbė kiekvieną vakarą, garindamas vandenį su druska, mineralinį vandenį, mėtų bei šalavijų nuovirą ir netgi vandenį su lašeliu eukalipto aliejaus. Galiu pasidžiaugti, kad mano vyras jau nebekosti, o savo darbą atlikęs inhaliatorius ilsisi dėžutėje.
Nemanau, kad visus nuopelnus reiktų skirti tik prietaisui, be abejonės, padėjo ir vaistai. Tačiau supratau, kad labai dažnai mes pamirštame gerus ir patikrintus dalykus, kurie yra šalia mūsų ir gali padėti. Tad linkiu ir jums nepasiduoti virusams, o kosinčiam kolegai ar šeimos nariui priminti senas geras inhaliacijas. Būkime sveiki!
