Aš su savo padidėjusiu svoriu gyvenau apie 15 metų ir buvau tobulai įvaldžiusi pilvo įtraukimo techniką.
Taip pat rengimosi stilių. Sakiausi sau labai mėgstanti maišo formos drabužius. Natūralu – su jais nereikia stropiai įtraukti pilvo.
Didžiausi mano priešai būdavo veidrodžiai. Tačiau galiausiai atėjo laikas, kai drabužių dydis tapo XL, o svarstyklės rodė daugiau nei 90 kilogramų. Mano ūgis – 174. Tiesa, svorį aš mečiau vis periodiškai, dažniausiai – nuo ateinančio pirmadienio ar Naujųjų metų.
Išbandžiau kopūstų sriubą, vaikščiojimą, badavimą ir net kažkokius alkį malšinančius ir tada dar kelis šimtus litų kainavusius vaistus.
Bet nesėkmingai. Arba jis sugrįždavo. Į skirtingas sporto sales ėjau kokius penkis kartus. Po mėnesį ar kelis.
Tada išbandžiau kopūstų sriubą, vaikščiojimą, badavimą ir net kažkokius alkį malšinančius ir tada dar kelis šimtus litų kainavusius vaistus.
Buvo dienų, kai nemylėjau savęs, buvo dienų, kai stengiausi sakyti sau, kad gero žmogaus turi būti daug.
Buvo visko. Bet svarbiausia – manęs iš tiesų buvo daug, bet su gerumu tai buvo susiję lygiai tiek pat, kiek balta spalva artima juodai spalvai.
Biologinis amžius nustebino
Kai pirmą kartą pravėriau sporto klubo, esančio Kaune, duris, mane pasitiko jo vadybininkė Renata. Dar pamenu, kad buvo šiek tiek gėda.
Tąsyk sau maniau, kad vaikščiosiu į grupines treniruotes, tačiau pati treniruoklių salė baugino tarsi laisvėje šnypščianti alkana kobra.
Sporto klubo vadybininkė Renata buvo pirmoji, kuri tąsyk pasakė, kad „treniruoklių salės reiktų“ ir kad bent ateičiau į pirmą susitikimą su treneriu, kuris įvertins visą mano situaciją.
Tiesą sakant, vertinti buvo ką. Rankos – tarsi vandenyje išmirkytos kempinės, ant liemens – dviejų iksų gelbėjimosi ratas.
Todėl kai pirmą kartą susitikau su treneriu, tapo aišku – pilvo įtraukti neužteks. „Jūsų biologinis amžius – 44 metai“, – pasakė atlikęs testą, kai tuo tarpu asmens tapatybės kortelėje buvo aiškiai parašyta gimimo data. Ši liudijo, kad mano tikrasis amžius yra 41.
„Jeigu nepakeisiu savęs dabar, nepakeisiu niekada“, – tąsyk pagalvojau ir sutikau lankyti asmenines treniruotes kankinimų kambarį man priminusioje treniruoklių salėje.
Po pirmųjų treniruočių socialiniame tinkle susiradau ir trenerį. Paaiškėjo, kad mane treniruoja pernai metų Lietuvos kultūrizmo vienas iš čempionų Svajūnas Misiūra.
Šventas dangau.
Kiekvieną pirmadienį – kaip prieš išpažintį
Netrukus atradome ir gerokai daugiau bendro – abu esme iš Jonavos, tik Svajūnas šiame mieste jau nebegyvena. Be to, jo mamos ir mano gimtadieniai yra tą pačią dieną.
Atvirai tariant, aš iki šiol manau, kad greta žmogaus labai svarbu gerai jaustis: nesvarbu, ar tai yra šeimos gydytojas, ar kirpėjas, ar asmeninis treneris. Jaustis taip, tarsi avėtum batus, kurie nespaudžia. Tarsi su patogiais savo dydžio batais aš ėmiau jaustis ir sporto klube.
Asmeninės treniruotės išugdė ir discipliną. Tikrai žinau – jei nebūtų jų, į sporto klubą būčiau ėjusį mėnesį ar kelis.
Netrukus pastebėjau, kad laikas salėje tapo smagus, o jei visus mudviejų su treneriu pokalbius surinkčiau į vieną – išeitų scenarijus bent kelioms linksmo serialo serijoms.
Labai lengva rūpintis nagais. Vos nuėjus pas manikiūro meistrę, po valandos matai rezultatą. Treniruoklių salėje jo nėra. Nėra mėnesį, nėra kitą.
Labai lengva rūpintis nagais. Vos nuėjus pas manikiūro meistrę, po valandos matai rezultatą. Treniruoklių salėje jo nėra. Nėra mėnesį, nėra kitą.
Vienu metu staklės, svoriai ir visokie įtūpstai ėmė panašėti į juodąją skylę – daryk, ką nori, ir jokio rezultato. Dar blogiau – pirmą mėnesį svoris dar auga. Nes, sako treneris, pradeda formuotis raumenys, kurie sunkesni už riebalus.
Kūnas – ne šukuosena. Jo nesuformuosi sutvirtinančiomis putomis ir nepapurkši laku. Kūnas yra tavo atspindys – tavo suvalgytų picų, išgertos saldžios kavos ar alaus su bulvių traškučiais.
Treneris, paliepęs mažiau ir tinkamą maistą valgyti, kiekvieną pirmadienį liepdavo stotis ant svarstyklių.
Todėl kiekvieną pirmadienį jaučiausi tarsi prieš išpažintį. Tik čia be žodžių būdavo aišku, ką valgiau praėjusią savaitę.
Kartais Svajūnas susiraukdavo, o aš pasijusdavau tarsi būčiau kirtusi sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui.
Kiekvieną pirmadienį jaučiausi tarsi prieš išpažintį. Tik čia be žodžių būdavo aišku, ką valgiau praėjusią savaitę.
(„Žinai, kas mane labiausiai erzina? Kai ateina moterys ir sako: nieko nevalgau, o svoris nekrenta. Žinau, kad meluoja“, – sakė Svajūnas maždaug po gerų metų mūsų treniruočių).
Taip. Taip sakydavau ir aš. Nežinau, kodėl esam tokie: meluojam net patys sau.
Pilvo įtraukimas – iš įpročio
Neprisimenu, kada įvyko lūžis. Tačiau jis įvyko: visų pirma smegenyse, tada – lėkštėje, o galiausiai – kūne.
Nors pirmosios treniruotės man kėlė siaubą, vėliau sporto klubas tapo it namai, kur lankosi tie patys žmonės, o kai pamiršti namuose kojines ir piniginę, kojines čia tau duoda „į skolą“.
Kilogramai tirpo labai lėtai. Per pusantrų metų numečiau apie 17 kilogramų. Per visą tą laiką, o ir dabar, jie nebegrįžta.
Nebuvo jokio stebuklo. Tik maždaug po metų supratau, kad pilvą įtraukiu jau iš įpročio, bet jo įtraukti poreikio nebėra.
Maistas tapo paprastesnis ir – svarbiausia – pigesnis. Nebeliko cukraus, įvairių padažų bei mamos keptos karkos.
Stengiausi valgyti be riebalų keptą arba virtą žuvį bei mėsą, daržoves, varškę. Tačiau niekada nedariau nieko kardinalaus. Jei norėjau – valgydavau traškučius, jei norėjau – bulvinius blynus. Tačiau po jų vėl stengiausi grįžti prie tvarkingesnės mitybos ir sumažinto maisto kiekio.
Treneris sako, kad reiktų numesti dar kelis kilogramus, tačiau dabar jie nėra tokie svarbūs. „Dabar svarbu, kaip atrodai“, – sako, kiekvieną kartą parinkdamas kitus pratimus ir tarsi mozaiką dėliodamas akcentus ten, kur reikia.
Širdies nėra sunkvežimyje
Kai dabar vietoje XL dydžio drabužių perku M, niekaip negaliu suprasti, kaip tiek laiko galėjau nemylėti savęs.
Jokie pasaulio stebuklai nepadės niekada, jei nebus balanso. Balanso visur – vidinėje būsenoje ir lėkštėje.
Nebus nė vienos stebuklingos piliulės, o sapnuojant salotų lėkštę niekas nesikeis, jei sapną paversi riebia šonine su krienais.
Dievas mus sukūrė labai skirtingus. Vieni – gražūs, tarsi be jokių pastangų, kiti – su trūkumais. Kai kada – nemažais. Kai kurių jų – fizinių – nepakeisi, arba tam reikės labai daug pinigų. Juos gali tik koreguoti. Tarsi taisytum diktanto klaidas.
Todėl jei kas nors man pasakys, kad svoris neturi įtakos vidinei būsenai – tegul suvalgo už mane penkias picas. Turi. Ir dar kokią. Be papildomo svorio, pavyzdžiui, lengviau iškelti galvą, kai eini.
Tai – ir rankos, kurių nereikia dangstyti rankovėmis.
Tai – ir nugara, kuri neatrodo kaip nuo medžio nulupta čerpė.
Tai – ir sėdmenys, kurie nėra panašūs į mielinio, gerai neiškilusio, pyrago tešlą.
O kur dar celiulitas? („Kam čia tas pratimas?“ – klausiu Svajūno. „Dvigalviui raumeniui“, – rodo į tą vietą, kur yra celiulitas. „Svajūnai, turiu tau pasakyt, kad tu neskiri, kas kur yra. Toje vietoje yra celiulitas, o ne dvigalvis.“)
Tai ne tik kūnas, kurį mes suvokiame kaip bendrą visumą. Tai – ir detalės. Tai – ir rankų pirštai, kuriais tu gali groti plonomis stygomis užuot sugebėjęs tik laikyti triūbą.
Todėl kūnas yra labai svarbu. Jei jis mokėtų kalbėti – iškeltų ultimatumą, prašydamas judėti daugiau.
Pagaliau – juk kūne, o ne į sąvartyną važiuojančiame sunkvežimyje, yra širdis.
