Juo labiau bėgimas.
Suaugusi esu ėjusi į sporto klubą, lankiusi grupines treniruotes ir dirbusi su treneriais. Bet nei viena tokia veikla man niekada neteikė džiaugsmo ir nesukeldavo noro ją tęsti.
Pratimas, kurį per pastarąjį dešimtmetį buvau dariusi dažniausiai, buvo nuolatinis tupinėjimas su verkšlenančiu kūdikiu ant rankų po to, kai susilaukiau pirmagimio.
Tada mus ištiko karantinas ir aš nustebinau visus savo namiškius ir ypač save pačią, užsiregistruodama prisijungti prie vietinės bėgikų grupės, kurios nariai nuo gyvų susitikimų perėjo prie reguliaraus virtualaus bendravimo.
Kadangi tai buvo mankšta, kuria galėjau užsiimti viena, sąlygos buvo idealios.
Tačiau man, bėgimo naujokei, mintis, kad galima tiesiog įšokti į sportbačius ir – pirmyn, į kelią, pasirodo besanti didelis, riebus melas, man regis, sukurtas žmonių, kurie pradėjo bėgioti baigę futbolininko ar krepšininko karjerą.
