„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Kaip buvo gydomi pacientai psichiatrinėje ligoninėje sovietmečiu ir kokie metodai veikia iki šiol

Istorikas ir rašytojas Tomas Vaiseta, tyrinėdamas psichiatrijos istoriją sovietmečiu, išnagrinėjo daugybę pacientų ir jų artimųjų skundų, protokolų ir kitų dokumentų, iš kurių atsiskleidžia legendomis apipintos Vilniaus psichiatrijos ligoninės vaizdas. Ar tai iš tiesų buvo, viena vertus, žmonių marinimo įstaiga, kita vertus, prieglobstis nuo sovietinės realybės, kaip teigiama? Kokiais būdais pacientai buvo gydomi ir kurie iš šių būdų išliko iki šiol?
Ligoninėje
Ligoninėje / 123RF.com nuotr.

Žvilgsnis į „durnyną“ iš arti

Kaip teigia pats Tomas Vaiseta, savo tyrimą sudėjęs į didžiulio populiarumo sulaukusią knygą „Vasarnamis“, augome sovietinėje, vėliau – posovietinėje erdvėje, kurioje psichikos sutrikimų turintys žmonės vadinami „durniais“, o psichiatrijos ligoninė – „durnynu“.

„Sociokultūrinė stigma, užkoduota žodžiuose „Vasaros 5“, išlikusi stipri iki šių dienų. Iš čia kilo pagrindinis knygos tikslas – nebepasiduoti per šimtmečius susiformavusiems vaizdiniams, kurie išrūšiuoja žmones ir atima galimybę pažinti tikrovę. Nebepasiduoti reiškia bent nepalaikyti stigmos. Nepavadinti knygos „Vasaros 5“, – teigė autorius, nagrinėjęs istorinius dabartinio Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro dokumentus.

T.Vaiseta prisipažino taip pat turėjęs tam tikrų klišių ir mitų apie sovietinį laikotarpį, todėl tyrimo metu laužė ir savo stereotipus, kurių vienas – kad psichiatrijos ligoninė sovietmečiu buvo žmonių marinimo vieta.

Visiškai paneigti šio fakto neįmanoma – šioje įstaigoje iš tiesų atsidurdavo valdžiai nepatogūs žmonės, tačiau istoriko teigimu, Lietuvoje tai buvo daroma fragmentiškai ir taikoma labai konkrečiais atvejais.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Tomo Vaisetos knygos „Vasarnamis“ pristatymas
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Tomo Vaisetos knygos „Vasarnamis“ pristatymas

„O apskritai ligoninė stengėsi tapti įprasta medicinos institucija su terapijos funkcija. Pagal to meto supratimą, kaip reikia gydyti žmones, ir buvo bandoma juos gydyti. Mums dabar tie gydymo būdai gali nepatikti, gali šokiruoti, daugumos jų jau atsisakyta, tačiau to meto gydytojai siekė padėti pacientams“, – svarstė T.Vaiseta naujo knygos leidimo pristatyme.

Kaip buvo tiriami skundai

Tyrimo metu autorius sukaupė apie 400 žmonių skundų. Pasak jo, sovietmečiu skundai būdavo skatinami visose gyvenimo srityse. Iš esmės tai buvo bandymas sovietinėje sistemoje, kurioje neegzistavo viešoje erdvė, sužinoti, ką žmonės iš tiesų galvoja ir kaip jaučiasi.

Šiuo tikslu buvo sukurta skundų tikrinimo sistema, kad žmogus jaustų, kad į skundą reaguojama. Būdavo nustatytas periodas, per kurį skundas turi būti patikrintas, sudaromos komisijos.

Kita vertus, daug skundų atmesdavo dėl diagnozės. Pavyzdžiui, jeigu žmogui diagnozuota šizofrenija ar paranoja, skundas būdavo traktuojamas kaip kliedesys. Deja, labai dažnai būdavo tik imituojamas jo tikrinimas ir pateikiama štai tokia ataskaita: pacientas serga paranoja, kitas pacientas išvykęs, todėl negalėjome jo apklausti, gydytojas, kuris minimas skunde, šiuo metu atostogauja. Taigi ką tikrintojas sužinodavo per vieną ar dvi valandas, tai ir surašydavo. Tyrimas būdavo baigtas.

„Nesakau, kad pacientai neprisigalvodavo visokių dalykų, bet išgalvotų skundų skaičius nebuvo toks didelis, kaip bandyta pateikti. Kalbant apie skundų turinį, tikrai dar parašysiu istoriją apie moterį, kuriai diagnozavo paranoją ir uždarė į ligoninę. Ji turėjo senyvą mamą, kurią prižiūrėjo.

Moteris tris dienas ligoninėje vis rėkė: „Mano mama namuose!“ Tačiau ja niekas netikėjo – jai juk paranoja. O jos mama tris dienas gulėjo namuose niekieno neprižiūrima. Iš skundų galima sužinoti daug panašių istorijų, kas vyksta su žmonėmis, kurie patenka į sistemą“, – svarstė T.Vaiseta.

Pacientai – nuo homoseksualų iki bohemos

Istoriko ir rašytojo konsultantas, Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius prof. Arūnas Germanavičius, dirbęs aprašomoje ligoninėje nuo 1998 m., dar prisimena laikus, kai moterų skyriuje, kuriame šiuo metu yra 30 lovų, buvo sutalpinta jų dvigubai daugiau: „Įsivaizduokite, toje pačioje erdvėje turėjo sutilpti 60 moterų su psichikos ir elgesio sutrikimais. Pacientei, norinčiai iš palatos kampo pakliūti į koridorių, fiziškai tekdavo perlipti per keletą lovų, kuriose gulėjo ar miegojo kitos moterys.“

Kalbėdamas apie ligoninės pacientų spalvingumą, jis apgailestavo, kad T.Vaisetai nepavyko gauti jau mirusių pacientų istorijų: „Mane labai nustebino, kad Vilniaus universiteto mokslininkams nebuvo duotas leidimas atlikti tyrimo ir susipažinti su buvusių pacientų disidentų, kurie šiuo metu yra jau mirę, ligos istorijomis. Aš manau, kad tai yra tų nusikaltimų slėpimas. Gal ir gaila, kad nesikreipėme į teismą. Galėjome tai padaryti, bet nusprendėme neeikvoti laiko.“

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Tomo Vaisetos knygos „Vasarnamis“ pristatymas
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Tomo Vaisetos knygos „Vasarnamis“ pristatymas

Beje, ligoninėje buvo ir kita grupė pacientų, kurie čia atsidurdavo ne per prievartą, o savo valia. Tai jauni vyrai, bandantys išvengti karinės tarnybos, moterys, bėgančios nuo buities, to meto bohemos atstovai ir maištaujantis jaunimas, kuriam epitetas „psichas“ tapdavo maišto simboliu.

Pasak T.Vaisetos, dar viena grupė sovietmečio psichiatrinės ligoninės pacientų, apie kuriuos žinoma labai mažai, buvo homoseksualai. Tuo metu homoseksualumas buvo baudžiamas pagal baudžiamąjį kodeksą, todėl šie žmonės patys norėdavo pakliūti į ligoninę, kad jiems būtų diagnozuota kokia nors liga. Beje, dauguma jų patys manė, kad serga, ir iš tiesų vildavosi, kad ligoninėje juos gali išgydyti nuo homoseksualumo.

Šoką keliantys gydymo būdai

Pasak A.Germanavičiaus, psichiatrijos istorija visame pasaulyje yra be galo įdomi ir labai kontroversiška. Buvo naudojama daugybę kančių pacientams keliančių metodų, kurie dabar yra uždrausti, pavyzdžiui, insulino šoko terapija.

Pacientams būdavo sukeliama insulino koma, po kurios jų ligos simptomai sumažėdavo, jie tapdavo ramesni, tačiau didelei daliai žmonių išsivystydavo cukrinis diabetas. Be to, kadangi buvo leidžiamas insulinas didelėmis dozėmis, kai kuriems komos metu išsivystydavo traukuliai, po procedūros žmogui reikėdavo laiko atsigauti. Kartais slaugytojos nepataikydavo į veną, ir žmogus tiesiog mirdavo.

Pacientams būdavo sukeliama insulino koma, po kurios jų ligos simptomai sumažėdavo <...>, tačiau didelei daliai žmonių išsivystydavo cukrinis diabetas.

„Kita vertus, Sovietų Sąjungoje buvo uždrausta visame pasaulyje paplitusi lobotomija. Tai kaktinės skilties jungčių pašalinimas specialiu prietaisu pralaužiant akiduobės viršutinį kraštą ir suardant baltąją medžiagą. Pacientai nebekliedėdavo, bet ir nebeturėdavo jokių jausmų, emocijų, išgyvenimų.

Jie būdavo ramūs, bet visiškai apatiški ir nebesidomėdavo niekuo. Jie tapdavo visiškomis daržovėmis. Pasaulyje buvo padaryta keliolika milijonų tokių operacijų, kurios iš esmės sužalodavo žmogų, tačiau šio metodo autoriui buvo skirta Nobelio premija“, – aiškino psichiatras.

T.Vaisetos teigimu, iš esmės pacientus Sovietų Sąjungoje išgelbėjo tai, kad vyko šaltasis karas, ir ši procedūra buvo traktuojama kaip Vakarų žiaurumo pavyzdys.

Kai Sovietų armija užėmė Vilnių, buvo suimtas tuometinis psichiatrinės ligoninės vadovas. Be kaltinimo, kad jis žudė savo įstaigoje į nelaisvę paimtus sovietinius karius ir žydus, jis buvo apkaltintas, kad elektrošoku naikino žmones.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Arūnas Germanavičius
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Arūnas Germanavičius

Pasak A.Germanavičiaus, elektrošokas yra normalus, mokslo patvirtintas gydymo būdas. Procedūra yra saugi, jeigu atliekama intensyvios terapijos sąlygomis su bendrąja nejautra ir naudojant tam tikslui skirtą aparatą, kuris generuoja tam tikro stiprumo ir dažnio impulsus, sukeliančius atsaką smegenyse.

Kasmet jo vadovaujamoje įstaigoje atliekama po kelis šimtus tokių procedūrų, kurios taikomos gydymui atspariems atvejams, ir rezultatai esą labai geri. Efektas pasimato jau po 4–5 procedūrų, tačiau kai kuriems pacientams reikia ir 10 procedūrų.

Psichiatro teigimu, šių procedūrų negalima taikyti mažą svorį turintiems pacientams, o karo metais žmonės sverdavo vos po 30–40 kg. Natūralu, kad būdavo daug mirčių.

Pacientai atskiriami nuo visuomenės

„Sovietmečiu gana greitai buvo pradėtas taikyti gydymas vaistais. Tam tikra prasme tai buvo ekonominio špionažo pasekmė.

Rusų gamyklos pradėjo sintetinti tuos pačius vaistus, kurie prieš keletą metų buvo išrasti Vakaruose. Ar sudėtis buvo identiška, niekas cheminės analizės nedarė, bet kiek žinau iš kolegų, kurie dirbo sovietmečiu, jie sakydavo, kad buvo skirtumas, kaip veikia vaistas, susintetintas Šveicarijoje ir Rusijoje.

Taip pat mūsų ligoninė buvo viena iš nedaugelio, kurioje komunistų partija priėmė sprendimą leisti dirbti psichologams. Tai buvo labai nauja – psichologas psichiatrinės ligoninės teritorijoje buvo kažkas nesuprantama. Visgi su paciento šeima dirbama ir dabar per mažai. Mes įstaigose iki šiol negauname tam finansavimo.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Tomo Vaisetos knygos „Vasarnamis“ pristatymas
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Tomo Vaisetos knygos „Vasarnamis“ pristatymas

Vis dar tenka girdėti, kad ypač vyresnės kartos specialistai sergančiojo žmoną ar vyrą įtikinėja išsiskirti.

Be to, man vis dar tenka girdėti, kad ypač vyresnės kartos specialistai, užuot suteikę pagalbą sveikam šeimos nariui, sergančiojo žmoną ar vyrą įtikinėja padaryti ryžtingą sprendimą ir kuo greičiau išsiskirti, kad gyvenimas netaptų kančia“, – pasakojo pašnekovas.

Pasak jo, iki šiol egzistuoja globos namai, kuriuose gyvena vieniši ar artimųjų palikti psichikos ligomis sergantys žmonės. Tai taip pat sovietmečio palikimas – kadangi buvo stengiamasi šiuos žmones laikyti kuo toliau, buvo įkurti psichoneurologiniai pensionatai. Gera žinia ta, kad pernai nuspręsta bent jau nesiųsti į šias įstaigas naujų žmonių.

Smurto problema vis dar aktuali

T.Vaisetos atrastas smurto su pacientais motyvas, kuris taip pat atsiskleidžia per skundus (juose rašoma, kad pacientai būdavo talžomi raktais, šlepetėmis, durų rankenomis, žarnomis ar kitais po ranka pakliuvusiais daiktais), psichiatro teigimu, vis dar aktualus.

„Kaip ligoninės vadovas, tikrai matau didelę problemą, nes žemesnės grandies personalo atlyginimai nedideli, norėtųsi aukštesnės jų kvalifikacijos, nors mes stengiamės ją palaikyti, siunčiame juos į mokymus, taip pat numatome kitus smurto prevencijos skyriuose būdus.

Kita vertus, dėl blogos psichikos ligomis sergančių pacientų priežiūros bendruomenėje mes gydome juos jau pavėluotai, jų agresija gydymo pradžioje būna didelė, todėl negalime visiškai atsisakyti fizinio suvaržymo praktikos – pririšimo diržais prie lovos.

Beje, mūsų ligoninė nuo praėjusių metų pradžios pati pradėjo kaupti šių atvejų statistiką, nors tokio nurodymo iš ministerijos nėra, ir juos analizuoti“, – teigė A.Germanavičius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“