– Kuo priklausomybė skiriasi nuo paprasto pomėgio kažką daryti?
– Priklausomybė yra liga, įtraukta į tarptautinę ligų klasifikaciją, tarp kitų psichikos ir elgesio sutrikimų. Taigi pirmiausia ši liga keičia žmogaus elgesį ir ketinimus. Pirmas požymis yra tai, kad žmogus nori suvartoti mažiau kurios nors medžiagos, alkoholio, tabako ar narkotikų, bet jo ketinimai ir lieka neišsipildę. Tokiose situacijose matosi žmogaus savikontrolės trūkumas.
– Ar priklausomybę rodo ir tai, kad žmogus neigia turintis stiprų polinkį kažkam?
– Kartais neigimas gali būti vienas iš požymių. Tačiau galvokime racionaliai – neigimas taip pat gali reikšti, kad nieko nevyksta ir mes klystame.
Priklausomybė yra liga, įtraukta į tarptautinę ligų klasifikaciją, tarp kitų psichikos ir elgesio sutrikimų. Taigi pirmiausia ši liga keičia žmogaus elgesį ir ketinimus.
– Kokių yra priklausomybių? Dažniausiai kalbame apie alkoholį, narkotines medžiagas, bet gali būti priklausomybė ir nuo kompiuterinių žaidimų, ar ne?
– Taip, iš karto galvojama apie narkotines medžiagas ir alkoholį. Tai geriausiai žinomos ir labiausiai ištirtos priklausomybės, apie jas dažniausiai kalbama. Potraukis azartiniams žaidimams priskirtas priklausomybėms ne taip ir seniai.
Taigi šios kryptys oficialios, bet taip, gali būti ir priklausomybė nuo interneto ar kompiuterinių žaidimų. Šiuo metu vyksta diskusijos, ar galima tai įtraukti į oficialų sąrašą. Taip pat galima paminėti darboholizmą, priklausomybę nuo pirkimo, besaikį valgymą ir pan.
– Kada žmonės kreipiasi į specialistus? Kada maždaug užčiuopia problemą?
– Būna įvairiai. Negalėčiau apibendrinti ir pasirinkti vieno atsakymo. Būna sunkių atvejų, bet ir labai sėkmingų, kai žmogus ateina laiku ir mes kartu pasiekiame gerų rezultatų.
– Kaip žmogus priklausomas?
– Šis klausimas įdomus ir mokslininkams, ir šios srities specialistams. Priežasčių, kodėl vieni žmonės tampa priklausomai, o kiti ne, labai daug. Yra daug ir įvairių rizikos veiksnių, kurie nulemia priklausomybės išsivystymą. Todėl tai tokia sudėtinga liga, sunku ją suprasti.
Žmogus natūraliai vengia diskomforto. Kai mums kažkas negerai, esame liūdni, alkani ir pan., stengiamės padaryti viską, kad to išvengtume. Tuomet viskas priklauso nuo būdų, kaip tai darome. Vieni turi platesnį įrankių kompleksą, padedantį savimi pasirūpinti, o kiti renkasi nelabai sveikus, net žalingus būdus.
Vis kartojant tuo žalingus būdus ir dėl jų jaučiant palengvėjimą, vyksta tam tikras išmokimas. Smegenys mokosi – arba vartoti alkoholį, arba nusipirkti naują rūbą ar daiktą.... Užsifiksuoja, kad tai padeda nesijausti blogai. Malonumas, kurį jaučiame, pagilina tą išmokimą. Ilgainiui mūsų pasirinkimų rinkinukas siaurėja iki vieno pasirinkimo, o visa kita nublanksta.
– Kalbant apie priklausomybes, svarbus artimųjų vaidmuo. Ką patartumėte tiems, kurie mato, kad šalia esantis žmogus – priklausomas?
– Pirmiausia, atpažinti priklausomybę galima turint ryšį, kontaktą. Tai galima pastebėti tik su žmogumi bendraujant, domintis juo. Pavyzdžiui, kalbant apie tėvų ir vaikų santykį, svarbu, kad tėvai palaikytų santykius su mokykla, domėtųsi, ką vaikas didžiąją dalį laiko veikia ir pan. Nuoširdus domėjimasis žmogumi padeda laiku pastebėti, kad kažkas vyksta.
Vėliau galima pastebėti, kad žmogus vengia bendrų veiklų, nesilaiko susitarimų, atsisako savo pomėgių. Galima pastebėti tokį emocinį nestabilumą, nes priklausomybė dažnai susijusi su gėda dėl kontrolės praradimo. Žmogus nesijaučia gerai, nes nesuvaldo savo elgesio, todėl atsiranda nerimastingumas, baimė, grubumas.
– Bet pastebėti neužtenka, reikia ir sureaguoti. Kaip tai daryti teisingai?
– Galiu pasakyti du dalykus, kurių nereikia daryti sužinojus apie kito žmogaus priklausomybę. Nereikia kaltinti ir gėdinti. Tai žmogaus tikrai neatveria, nepadeda jam kalbėti, pripažinti tam tikrų dalykų. Todėl reikia kalbėti iš mylinčio, bet griežto žmogaus pozicijos, atspindėti savo jausmus, pasakyti, dėl ko nerimaujate, ką pastebite. Gali būti, kad atsakymo nebus iš karto, bet nereikia nuleisti rankų.
