Moteris yra emociškai priklausoma ne tik nuo lemtingų gyvenimo įvykių, bet ir nuo smulkių kasdienybės detalių – užduočių darbe, nuovargio, vyro abejingumo, draugių egoizmo, priekaištų sau, nepritekliaus ir t. t.
Pagrįstų ar nepagrįstų emocijų paveiktos nusimename, prarandame motyvaciją stengtis nugyventi dieną prasmingai ir su polėkiu. Nusivylusios nebesuprantame, kodėl niekas nevertina darbe, vyras komplimento be progos nebepasako, draugė nuolat užimta, o rimtai išklausyti mūsų nuogąstavimus pasirengęs tik atvaizdas veidrodyje.
Niūrios mintys – tai liūdesio, pykčio, frustracijos, kaltės, gėdos ir dar daugelio kitų kasdienybėje pasitaikančių nemalonių jausmų palydovės, nereikalaujančios jokių vidinių pastangų. Paradoksalu, bet tikrai nutinka ir taip, kad galvoje mintys šmėkštelėja pirmos, o jų sukelti jausmai gimsta tik paskui. Mintys tarsi išprovokuoja mus nusivilti.
Tik būdamos budrios ir sekdamos savo mintis galime pastebėti, kada jos yra neadekvačios jas sukėlusiam įvykiui. O kartais nutinka ir taip, kad pačios nežinome, dėl ko susikrimtome, kodėl atsirado nerimas ir nesaugumo jausmas. Situacijų būna įvairių ir jei objektyviai sugrupuotume jas į tikras ir tariamas, nustebtume, kiek daug neigiamų emocijų kyla be realaus pagrindo. Tačiau iškart įteigia mums tam tikrą požiūrį ir nuomonę, lemiančią tai, kad imame pastebėti vis daugiau tiek savo, tiek aplinkinių ydų.
Bėda viena nevaikšto
Juodos mintys dauginasi progresijos principu: kuo daugiau negatyvumo įsileidžiame, tuo mažiau grožio ir gėrio aplinkui pastebime. Pozityvūs dalykai tiesiog netenka prasmės nusivylimų liūne. Tai lyg neapdairiai į kalno papėdę sviesta sniego gniūžtė, kuri rankose buvo tokia mažutė, o nusirito jau virtusi didžiuliu kamuoliu.
Nuogąstaudamos dėl mažų kasdienybės rūpesčių, papildomų užduočių darbe, nevaldomo vaikų elgesio, triuškinančio vyro nešnekumo, recepto ingredientų gausos ir t. t., pagavusios pagreitį panašių „negandų“ atrandame vis daugiau ir daugiau. Svarstydamos ir analizuodamos savo ir kitų elgesio trūkumus, netenkame energijos, nuliūstame, pristingame gyvenimo džiaugsmo. Kasdienybės pilkuma savaime neišsiskaido, o beprasmybėje ilgainiui gimsta nepaaiškinamas nerimas, pašlyja emocinė ir fizinė sveikata, santykiai, draugystė, karjera.
Kaip mes save kankiname
Depresyviai save nuteikti lengva, nes visas negatyvus turinys turi būti iškalbėtas ir iškęstas, o sugebėti įvertinti neigiamas emocijas gali tik sveikas protas ir valia. Įsiklausiusios į savo nebylius ir įgarsintus monologus, galime juos įvertinti, ieškoti proporcijų tarp priežasties ir ištarto žodžio reikšmės, o paskui padaryti išvadą, ar pačios nepaspendėme sau spąstų neapdairiomis mintimis.
„Viskas nusibodo!“ Dažnai negatyvioms smulkmenoms suteikiame ypatingą reikšmę, o pozityvias žinutes praleidžiame negirdomis, lyg jos būtų nepakankamai svarios. Kasdien pasitaiko piktų komentarų, netikėtų darbų, sugriaunančių mūsų dienos planus, įvairių nesklandumų, reikalaujančių papildomų pastangų. Jei nesugebame nustoti skųstis, darosi vis sunkiau nudirbti darbus, atlikti užduotis kokybiškai, pajusti malonumą užsiimant kasdienėmis veiklomis.
„Galėjau ir geriau...“ Priekaištinga perfekcionistė niekada netaps visapusiškai laiminga. Būdamos netobulos turime tartis su savo vidiniu kritiku, o ne ieškoti, kuo dar sau neįtikome. Mintyse skenuodamos savo apimtis ir svorį, dešimtąjį kartą klausydamos savo nevykusio komentaro aido, smerkdamos už netinkamas emocines išraiškas tik labiau tolstame nuo tikrosios savęs, kurios nebegalime pamilti, nes beatodairiškai stengiamės pakeisti.
„Už ką man šitaip?“ Nuogąstavimai ir kaltinimai – tai lengvas būdas save apgauti ir pasijusti geriau, jaučiantis blogiau. Aukos vaidmuo itin išryškėja poroje. Pasitikėdamos nusivylimo ir liūdesio emocijomis kaltiname antrąją pusę ir teisiname save. Net jei esame teisios iš pat pradžių, ilgainiui tikrovė mintyse išsikreipia, atsiranda daug nepelnytų kaltinimų, o objektyvumui nebelieka vietos. Atsiduriame užburtame kaltinimų, savigraužos, nusivylimo ir nepasitenkinimo rate.
„Et, neverta...“ Manydamos, jog, kad ir ko imsimės, viskas vis tiek pasmerkta žlugti, atimame iš savęs sėkmės galimybę. Negatyviai mąstantys žmonės yra linkę atsisakyti bet kokios iniciatyvos, teisindamiesi, kad tai netinkamas metas, nepalankios aplinkybės, pasiūlymas su trūkumais, kitaip tariant, jie visada turi priežastį pasakyti „Ne“, o kiekvienam pasiūlytam sprendimui bent po vieną spragą.
„Tu tik pažiūrėk!“ Įprotis kartkartėmis paniurzgėti išsiugdomas nejučia, nesirūpinant savo mintimis. Tai tam tikras minčių nevalyvumas. Ilgainiui tampame visažinėmis, piktžiugiškomis kritikėmis, save giriančiomis už kiekvieną pastebėtą pasaulio broką. Deja, tokiu kritiku gali tapti kiekvienas nusivylęs žmogus, o šio skrupulingumo kaina itin aukšta, už ją sumokame draugystės ir santykių sąskaita.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichoterapeutė Genovaitė Petronienė: „Perfekcionistas yra labiausiai savęs nemylintis žmogus“
Pakeisti požiūrį
Negatyvių minčių klasifikacija pabaigos neturi, šios išvardytos grupelės – tai tik kelios eilutės iš mūsų kasdienių minčių repertuaro. Negatyvumu tarsi atsiribojame nuo pasaulio, nuolat bijodamos jaučiamės saugios. Neprižiūrėdamos minčių paspendžiame sau spąstus, o jiems spragtelėjus netenkame laiko.
Tad dabar pats metas įsiklausyti į mintis ir, jei reikia, keisti požiūrio perspektyvą, leisti sau ištrūkti iš užburto nusivylimų rato, pasveikti tiek fiziškai, tiek emociškai, atsikratyti slogučio ir blogos nuotaikos.
Susidėlioti prioritetus. Jei skirtume laiko prioritetams išsigryninti, pamatytume, kad svarbiausiose srityse išgyvename daugiausia baimių, nerimo ir streso. Siekdamos darnos šeimoje, kokybiško laiko sau, įvertinimo ar geresnio materialaus atlygio už darbą, privalome suvaldyti minčių srautą išvardytose prioritetinėse srityse ir užtikrinti geros energijos atsargas.
Vengti bambeklių. Negatyvūs žmonės užkrečia savo nuotaika, kunkuliuodami jie dalijasi blogomis emocijomis su šalia esančiais. Net ir labai gerai nusiteikęs žmogus yra priklausomas nuo artimojo būsenos. Tad, jei draugė yra linkusi perdėtai skųstis, nevertėtų labai įsijausti ir jos skatinti išsikalbėti, nes jai tiesiog gali būti būdingas chroniškas bambėjimas.
Nugalėti vidinį kritiką. Kovai su nepasitikėjimu ir perdėtu savikritiškumu recepto nėra, visą gyvenimą balansuojame tarp pasigėrėjimo savimi ir apmaudžių nusivylimų. Visgi perdėtas savikritiškumas potencialią sėkmę žlugdo labiau nei bet kas kitas. Tik tobulėdamos – įveikdamos asmeninius iššūkius – nepastebimai užauginame meilę sau.
Pasverti savo mintis. Kai pradedame logiškai vertinti mintis ir emocijas, atskiriame jas vieną nuo kitos. Be sveiko ir griežto proto balso to nepadarysime. Turime galvoti apie savo mąstymą ir skatinti save ieškoti prasmingų minčių.
Ieškoti malonumų. Geroms mintims reikia gerų emocijų, emocijoms – įkvėpimo. Jei nuolat skubame ir labai pavargstame, kurti pozityvumą nebėra kada, o niūrios mintys pačios skverbiasi į galvą. Taip nutinka, kai neskiriame laiko sau – pamiegoti, pasportuoti, pažiūrėti nuotaikingą filmą, pavalgyti, pasipuošti. Tai maži pastiprinimai, kuriais svarbu nepamiršti pasinaudoti laiku.
Ieškodamos teigiamų patirčių, taip pat kaip pernelyg įsijautusios analizuojame neigiamas, atrandame pasirinkimų laisvę. Mūsų mintys lemia, kaip matome pasaulį, esame laimingos ar nelaimingos. Nerimas mus valdo labai tyliai, bet labai agresyviai, o emocinė būklė priklauso ne tiek nuo to, kas vyksta aplink mus, o nuo vidinių vertinimų. Tik sąmoningai pasirinkdamos, apie ką verta galvoti, galime keisti gyvenimo kokybę ir tapti laimingesnės.
Ievos Gydrienės tekstas
