Užsitęsusi „šventė“
Psichologas Marius Daugelavičius teigia, kad viena iš priežasčių, dėl ko šventės, kartais dar net neprasidėjusios, tampa beprasmės ir jų nebesinori, ir yra ta, kad jos labai išsitęsia – kai prekybos centruose rudenį pradedame matyti kalėdines dekoracijas, šventė tarsi prasideda prieš du-tris mėnesius. O jokia šventė negali trukti ilgai.
Jei šventė užsitęsia, ji tampa kasdienybe. Patys geriausi dalykai, kurie vyksta pastoviai, tampa savaime suprantamu dalyku ir nebedžiugina.
„Jei šventė užsitęsia, ji tampa kasdienybe. Patys geriausi dalykai, kurie vyksta pastoviai, tampa savaime suprantamu dalyku ir nebedžiugina. Pati geriausia mašina ar namas, kuriuos nusiperkame, ilgainiui nustoja teikti džiaugsmo“, – paaiškina psichologas.
Dar viena šventinės beprasmybės priežastis, specialisto žodžiais, yra supratimas, kad tai komercinis reikalas, kad prekybininkai iš visų pusių mums bando įkišti komercinių produktų ir iš to uždirbti.
„Mes nekvaili, viską suvokiame, ir atsiranda neskanus jausmas, kad tai – verslas, tad kokia čia šventė? Dėl panašių priežasčių šventinė nuotaika niveliuojasi. Tarpušventis neretam irgi būna sunkiai pakeliamas, nes žmonės suvokia, kad viskas, kas gera, baigėsi, ir vėl prasideda pilka rutina, reikia eiti į darbus, grįžti prie reikalų ir tai slegia morališkai. O kitiems – atvirkščiai, sunku per pačias šventes, ypač tokias kaip Kalėdos. Jei nėra meilės, šilumos ir artumo šeimoje, žmonės ryškiai suvokia savo vienatvę, atstumą nuo kitų ar gerų santykių nebuvimą. Tokiems pačios šventės tampa išbandymu.“
Susilaikymas ir susikaupimas
Ką tuomet daryti, kyla klausimas. „Nesu labai religingas, bet toje schemoje, sugalvotoje bažnyčios, yra kažkas teisingo, vertingo. Prieš šventes turi būti susilaikymo periodas, adventas. Tuomet save apribojame: neleidžiame sau šventinių renginių, apribojame maistą ir džiaugsmą. Kai kažkurį laiką sau ko nors neleidžiame, atsiranda laukimas. Ir kai visa tai galiausiai gauname, ir įvyksta šventė. Sakoma: nepajausi maisto džiaugsmo, jei nebūsi išalkęs. Nėra malonumo miegoti, jei nesi pavargęs. Nesant susilaikymui prieš šventę, šventė pasidaro nebe švente. O atsiradus susilaikymo elementui ji įgauna skonį.
Kalėdos yra gerumo, atleidimo šventė, kai pamirštame nuoskaudas, suartėjame, mokomės džiaugtis šeima, draugais.
Kalėdos yra gerumo, atleidimo šventė, kai pamirštame nuoskaudas, suartėjame su kitais žmonėmis, nebesipykstame, mokomės džiaugtis šeima, draugais. Viskuo, kas žmogiška, tuo, ką pamirštame bėgdami ir besirūpindami pinigais, karjera, kitais dalykais. Kalėdos – tai proga prisiminti, kas gero yra mūsų gyvenime, kas paprastai nueina į antrą planą. Tuomet tos šventės ir įgauna prasmę. Faktas, kad tai nėra dovanų ar maisto šventė.“
Susitelkus į šiuos aspektus, įsigilinus į tikrąją Kūčių ar Kalėdų reikšmę, ir pačios šventės nebeatrodys beprasmės, nevargins ar neliūdins. Žiemos švenčių dvasia ypatinga tuo, kad mes duodame nesitikėdami gauti. Matome artimųjų džiaugsmą, randame jiems laiko ir nors akimirkai nustojame galvoti apie save. O jei taip nėra – niekada nevėlu pabandyti.
