Jis teigia, kad dažniausiai jo pacientai įsitikinę, jog turi tik intymių problemų, bet vėliau paaiškėja, kad nuobodulys įsimetęs ir į kitas jų gyvenimo sferas: viskas ne taip ryšku, džiugu, aštru, kaip santykių pradžioje. Būtent – kaltas nuobodulys. Ir tokiais atvejasi retai padeda dirbtiniai būdai jam nuvaikyti: tie visi žurnalų rekomenduojami nauji apatiniai ir romantika su rožių žiedlapiais. Poras išskiria būten nuobodulys, kai nebejaučiame gyvenimo skonio – jis tampa prėskas ir vienodas, kasdien toks pat...
Potraukis sumažėja todėl, kad nebėra rizikos, nežinomybės, todėl, kad nebesijaučiame pažeidžiami, todėl, kad nebenorime stengtis – nei dėl savęs, nei dėl kito. Kasdien tempiame karjeros ir buities naštą, persimetame keliais žodžiais apie tai, ką nupirkti, kokį pažymį gavo vaikas ir kaip mes pavargome. Pirmadienis toks pat, kaip penktadienis, o savaitgaliai vėlgi panašūs.
Jei esame įsitikinę, kad savo antrąją pusę pažįstame kaip penkis pirštus, argi jis ar ji begali mums būti mįslė?
Alaino Herilio nuomone, daugybė žmonių yra įsitikinę, kad meilė ir aistra yra nedalomas vienetas, nors iš tikrųjų taip nėra. Gyvendami kartu ir, aišku, mylėdami vienas kitą, mes vienas kitą pažįstame vis geriau ir geriau, o jeigu esame įsitikinę, kad savo antrąją pusę pažįstame kaip penkis pirštus, argi jis ar ji begali mums būti mįslė? Tas žavus nepažįstamasis ar nepažįstamoji, kurį kadaise pamačius ėmė linkti keliai?
Aistrai būtina paslaptis. Būtent paslaptis, nuolatinis domėjimasis vienas kitu, troškimas pažinti nepažįstamas kito žmogaus puses ir kursto aistrą. Ne vien vakarienė prie žvakių ir romantiška muzika miegamajame...
Aistra – tai tarsi meilės kuras. Jei mes vėl ir vėl klausime savęs: „Koks tas mano mylimas žmogus?“, tai galėsime tikėtis, kad mūsų santykiai gyvi. Bet jeigu to klausiame, reiškia nesame tikri dėl savo partnerio, nepažįstame jo iki galo, nežinome, ko tikėtis, o tai sėja nerimą, ar ne? Todėl daug kam iš mūsų patogesni stabilūs, nusistovėję, saugūs santykiai, kai jau žinome, ką ir kokioje situacijoje pasakys vos prasižiojęs mylimasis.
Jei pasiryšime į santykius įnešti nors šiek tiek paslapties, jei duosime kitam žmogui daugiau laisvės, nekankinsime jo klausimais „kur esi?“, „kada grįši?“, „kodėl taip vėlai?“, „ką – negalėjai paskambinti?“, jei nepaversime jo vilkiškos prigimties naminiu katinu, tada jis mums taps įdomus, mes jį vysimės ir bandysime įminti jo mįslę. Mums jo trūks – ir tada aistra suliepsnos.
Kartais žmonės taip idealizuoja meilę, kad ji nužudo aistrą.
Kartais žmonės taip idealizuoja meilę, kad ji nužudo aistrą. Į seksologus neretai kreipiasi poros, kurios nesimyli 5 ar 6 metus, bet tikina, jog be galo myli vienas kitą ir net negalvoja apie skyrybas. Jie laiko save pora, nors jau seniai nepatyrė aistros. Visiems tinkamų receptų, kaip vėl pajusti potraukį vienas kitam, čia nėra. Tačiau dažnai vėl suveikia tas netikėtumo momentas – kai mes iškrypstame iš metų metais nustatytų maršrutų ir ritualų, kai pažvelgiame į savo partnerį tarsi iš šalies, kai leidžiame sau ir jam patirti, išbandyti naujus dalykus, kartais aistra suliepsnoja netikėtai.
