Kai prieš 19 metų Vidai netikėtai komplikavosi nekrozinis pankreatitas, nei ji, nei gydytojai nebuvo tikri dėl jos ateities. Pasveikusi ir ilgą laiką save saugojusi, Vida išgirdo netikėtą diagnozę. Vėžys – antrasis išbandymas, kurį įveikusi Vida vėl iš naujo vertina kiekvieną dieną: „Ar gali būti didesnis džiaugsmas, nei gyventi?“ – klausia ji.
Tai ketvirtoji projekto istorija apie vienos iš penkių Lietuvos moterų, pasiryžusių kartu su profesionalų komanda atskleisti kitokią moteriškumo pusę – savo įvaizdžiais iliustruoti penkias vėžiu sergantiems žmonėms aktualias problemas. Charizmatiškoji Vida per fotosesiją spinduliavo energija, o tema, kurią ji kartu su projekto organizatoriais norėjo atskleisti, – svoris ir mityba susirgus vėžiu.
Kai mylime save ir tiesiog norime mėgautis gyvenimu, svarbiausi tampa ne kilogramai.
Svorio ir mitybos tema aktuali ne tik sveikoms, bet ir sergančioms moterims. Nepriklausomai nuo sveikatos, kiekvienai mūsų svarbu, kaip atrodome, jei esame nepatenkintos savo kūnu, jaučiame mažesnį pasitikėjimą savimi. Bet viskas apie meilę sau. Juk kai mylime save ir tiesiog norime mėgautis gyvenimu, svarbiausi tampa ne kilogramai.
Bendraudama su moterimis, kurios serga krūties vėžiu, Vida pastebėjo, kad daugelį kamuoja svorio padidėjimas, kurį išprovokuoja gydymo procesas. Didelę įtaką svorio padidėjimui daro hormoniniai pokyčiai, vykstantys organizme, taip pat vartojami vaistai.
Šiandien, išgirdus, kad merginos nori sulieknėti keliais dydžiais tam, jog galėtų pasipuošti patinkančia suknele, pasidaro keista. O jei tokiomis svajonėmis pasidalytumėte su moterimis, kurios serga ir joms nesiseka įveikti svorio padidėjimo ne dėl to, kad nesistengia, o todėl, kad organizmą veikia liga. Kaip joms jaustis? Didžiausia jų svajonė yra gyventi.
„Mes, ko gero, kitaip pradedame žiūrėti į savo gyvenimus ir vertinti kiekvieną jo dieną, kai be graužaties leidžiame sau mažą nuodėmę suvalgyti nedidelį gabalėlį pyrago – suprasdamos, kad rytoj vėl valgysime savo įprastą maistą, su draudimais, įspėjimais, bet būsime laimingos“, – sako Vida.
Kūnas siuntė perdegimo signalus
Onkologinę diagnozę Vida išgirdo 2016-aisiais, kai jai buvo 44-eri. Tuomet – kupina idėjų ir nuolatinės aktyvios veiklos bei pomėgių, ji rasdavo laiko viskam – tik ne sau. Pas gydytoją ji nuėjo, kai kūnas pradėjo siųsti rimtus signalus.
Iš pradžių pradėjęs kristi svoris net šiek tiek džiugino, tačiau dabar, prisiminusi šį „simptomą“, Vida susimąsto – galbūt tai ir buvo pirmasis signalas, į kurį neatkreipė dėmesio. Apsilankius pas savo šeimos gydytoją, ji išgirdo rekomendaciją nuvykti pas onkologą, nors tuomet dar nieko blogo nenujautė.
„Per porą dienų aš „išmušiau’’ vizitą pas onkologą, tikrąja to žodžio prasme. Regis, net ir pasidžiaugiau, kad atkaklumas duoda rezultatą“, – pamena Vida.
Atliekamos echoskopijos metu gydytoja sunerimo, nes įtarė krūties vėžį. ,,Aš pati esu medikė. Kai tave persmelkia nuojauta, o gydytoja ją patvirtina... Verkiau vidury gatvės sustojusi mašinoje su įjungtais avariniais žibintais. Nuo to momento mano gyvenimas įgavo atominį greitį ir tuo pačiu – sustojo. Tą pačią dieną man pavyko apsilankyti pas onkochirurgą, vėlai vakare paimta biopsija, beliko laukti rezultatų”, –pasakojo Vida
Mes nesame kaltos ar kitokios, kad ši liga aplankė mus, sudarkė mūsų kūnus, ištaršė mūsų sielas.
Tą vakarą iš karto grįžti į namus jai nebuvo jėgų. Šiek tiek nuramino tik pasivaikščiojimas pajūriu. Laukdama biopsijos rezultatų, Vida pakvietė visas drauges išgerti kavos. Ji prisimena, kad tada rugpjūčio pabaiga. Lepino saulė, moterys skanavo pyragus ir kalbėjosi įprastomis temomis, o Vida tuo metu mintyse kiekvieną apkabino. Lyg paskutinį kartą: „Juk nežinojau, kokie bus tyrimo atsakymai, o gal viskas labai blogai.“
Rezultatai parodė II-ąją krūties vėžio stadiją su išplitimu į limfmazgį. Operacija ir spindulinis gydymas – buvo sekinantis laikotarpis, kurio pasekmė – odos nudegimas, visiškas jėgų neturėjimas.
,,Gydytojai juokaudavau, kas per monai, kad rankinukas darosi vis sunkesnis ir sunkesnis, o aš nebegaliu įveikti nė poros pajūrio kilometrų? Jaučiausi taip juodai ir taip blogai, kad niekas nepaguodė. Šiaip ne taip išsiridenusi iš lovos, tyliai, kad nieko nepažadinčiau, skaičiau savo išrašą ir kiekvieną sakinį, indeksą milijonus kartų tikrinau patamsyje, įsijungusi interneto mokslinius puslapius. Dienomis buvo kitas košmaras - prisimatavau per tą laiką visas skaras, perskaičiau kalnus literatūros”, – pasakojo apie pooperacinį laikotarpį Vida.
Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad didelis gydytojų rūpestis buvo itin svarbus siekiant pergalės kovoje su vėžiu, tad ji kasdien jiems mintyse padėkoja. Gydymo metu ir iki šiol ji sako, kad sutiko tik atsakingus ir savo darbui atsidavusius profesionalus.
Ne mažiau svarbūs šiame gyvenimo kelyje ir artimieji – būtent jie skleidė pozityvias mintis ir visuomet buvo šalia: „Patys artimiausi žmonės apsupo dar stipresne meile, rūpesčiu, kad tik stiprėčiau, sveikčiau – tai jie buvo sunkiausiomis akimirkomis greta. Esu dėkinga visai savo šeimai, kad apgaubė mane švelnumu, kantrybe ir dėmesiu, kai to labiausiai reikėjo.“
Moteris skatina nepasiduoti ir nepamiršti savęs
Šiandien Vida skaičiuoja jau ketvirtus metus, kai sužinojo diagnozę – vėžys. Pašnekovė sako, kad jai visai nėra gėda ar nejauku kalbėti apie šią ligą, atvirkščiai, ji nori, kad moterys jaustųsi, jog jos – ne vienos, kad sergančios vėžiu nori būti gražios ir laimingos – tokios, kokios yra – supjaustytos, pavargusios, bijančios... Su plaukais ar be.
„Tikiuosi, kad savo pavyzdžiu prisidėsiu prie to, jog, kaip aš drįstu vadinti, savo seses, paskatinsiu nebijoti gyventi. Jūs net neįsivaizduojate, kokios šaunuolės visos moterys, dalyvavusios projekte! Mes nesame kaltos ar kitokios, kad ši liga aplankė mus, sudarkė mūsų kūnus, ištaršė mūsų sielas. Mes norime būti moterimis. Šypsotis. Gyventi. Svajoti. Fotografuotis. Juoktis. Daryti viską, ką ir sveikosios. Plius, aš esu žemaitė, todėl niekaip ir niekas neatims iš manęs to užsispyrimo gyventi“, – sako Vida.
