Paslaptinga ir pavojinga erkė – kas ji? Kuo ji tokia pavojinga?
Erkė – nariuotakojis voragyvis. Pasaulyje skaičiuojama apie 850 erkių rūšių. Lietuvoje infekcines ligas gali pernešti penkių rūšių iksoidinės erkės. Miškinė arba šuninė erkė Ixoides ricinum, Ixoides trianguliceps, taiginė erkė Ixoides persulcatus, pievinė erkė Dermacentor reticulatus ir Heamaphysalis concinna. Erkės aktyvios tampa ankstyvą pavasarį, kai aplinkos temperatūra pakyla aukščiau +4 laipsnių Celsijaus ir būna pakankama drėgmė. Jei būna šiltos žiemos ir drėgnos vasaros, tuomet erkės pavojingos ištisus metus.
Erkės vystymosi eigoje pereina keturias stadijas. Pradžioje būna kiaušinėlis, po to išsirita lerva, vėliau nimfa ir tik tuomet virsta suaugusia erke. Suaugusi erkė gali nesimaitinusi išgyventi 2-3 metus, o pasimaitinusi ir susiporavusi, bei padėjusi 500-5000 kiaušinėlių numiršta. Maitintis krauju erkė turi prieš kiekvieną naują savo vystymosi etapą. Užkrėsti ligomis gali bet kurios stadijos erkė, nes suaugėlės sukėlėjus perduoda kiaušinėliams (transovariniu būdu), taip išsirita užkrėstos lervos.
Lervos ir nimfos prieš kiekvieną vystymosi etapą jau pačios siurbia kraują ir jei nėra užkrėstos, gali užkrato gauti su krauju. Pereinant į kitą vystymosi stadiją, sukėlėjai nedingsta. Išlieka ir pasidaugina erkės organizme. Lervos ir nimfos yra ypatingai mažos ir sunkiai pastebimos, tuo labiau pavojingesnės už suaugėles.
Kur gamtoje daugiausiai erkių, kaip jos mus pajunta ir kur jų ieškoti ant gyvūno?
Erkės aukos tyko ant žolės, krūmų, galinėmis poromis kojų besilaikydamos, o priekinę porą su jose esančiais šilumą jaučiančiais receptoriais atkišusios į priekį. Jos jaučia šilumą, kvapą, šešėlius ir vibracijas ir užsikabina prie pro šalį einančio ir prisilietusio žvėries, paukščio, žmogaus ar naminio gyvūno. Erkės pavojingesnės ten, kur yra aukštos žolės ir nedidelių medelių ar krūmų, nes jos laikosi ne aukščiau nei 45-60 cm aukštyje.
Daugiausiai erkių būna pamiškėse, laukuose, tačiau budrumo nereiktų prarasti ir miesto parkuose, sodų bendrijose, gyvenamųjų namų kvartaluose. Dėl prižiūrimų žaliųjų plotų erkių buveinėms sąlygos čia prastesnės, tačiau daug didesnė užsikrėtusių gyvūnų koncentracija. Erkes pernešti gali paukščiai, graužikai, kiti šiltakraujai gyvūnai. Laikydamosi už kailio ar rūbų jos gali užtrukti iki valandos kol ras tinkamą vietą įsisiurbti. Įsisiurbimui visada ieško vietos, kur mažiau plaukuota plonesnė oda ir geresnė kraujotaka.
Dažniausiai erkes randame įsisiurbusias aplink akis, ausis, lūpas, taip pat pažastyse, kirkšnyse, ant pilvo ar tarpupirščiuose. Tačiau būna atvejų, kada randamos ypač sunkiai pastebimose vietose, tokiose kaip gomurys, dantenos, prie išangės ar lytinių organų gleivinėje. Erkės įkandimas dažnai nejuntamas ir neskausmingas dėl seilėse esančių skausmą malšinančių medžiagų. Erkė odą praduria burnos organais, o kraują siurbia dantytu straubliuku.
Erkės, besimaitindamos stuburinių gyvūnų (ir žmonių) krauju su seilėmis gali juos užkrėsti virusinėmis, bakterinėmis bei pirmuonių sukeliamomis ligomis. Dažniausiai sukeliamos ligos yra babezijozė (užkrėtus Babesia pirmuonimis), rrlichijozė (užkrėtus Erlichia bakterijomis), borelijozė arba Laimo liga (užkrėtus Borrelia bakterijomis), riketsijozė (užkrėtus Rickettsia vienaląsčiais organizmais) bei erkinis encefalitas (užkrėtus erkinio encefalito virusu).
Ne visos erkės vienodai pavojingos
Šunims dažniausiai randame įsisiurbusias miškines ir pievines erkes. Šios erkės skiriasi tiek dydžiu, tiek spalva ir raštu. Suaugusios pievinės erkės yra didesnės, rusvos, rudos ar juodai rudos spalvos, margos spalvos skydas. Miškinės erkės yra mažesnės už pievines, skydelis yra juodas, o pilvelis raudonai oranžinės spalvos. Patinų skydas yra per visą kūną, miškinių erkių rudai margas, pievinių – juodas.
Patinai krauju maitinasi mažiau, tačiau gali pernešti užkrečiamas ligas. Patelės savo organizme turi sukėlėjų, gausiai maitinasi krauju, kartais gali išsilaikyti įsisiurbusios iki 3-7 parų. Miškinės erkės dažniausiai užkrečia erkiniu encefalitu ir Laimo liga. Pievinės erkės užkrečia babezijoze.
Įsisiurbė erkė. Kaip jos atsikratyti?
Erkes reikia pasistengti ištraukti kuo greičiau, nes erkiniu encefalitu gali užkrėsti vos per 10 min nuo įsisiurbimo, todėl, kad užkratas yra seilių liaukose. Kad užkrėstų babezijoze ar Laimo liga, erkės turi maitintis ilgiau, nes sukėlėjai lokalizuojasi erkių vidurinėje žarnoje ir užkrėtimui reikia daugiau laiko. Įsisiurbusios erkės negalima spaudyti, tepti aliejais ar spiritiniais tirpalais, nes ją sudirginus gali išsiskirti dar daugiau seilių su užkratu.
Erkę reikia suimti pincetu ar specialiu erkių traukikliu kuo arčiau odos ir, švelniai traukiant ir sukant ištraukti. Įsisiurbimo vietą reikia patepti dezinfekciniu skysčiu. Jei traukiant liko erkės galva, jokiu būdu nereikia bandyti jos traukti iš odos. Erkės galva laikosi stipriai, todėl bandant ją ištraukti gali būti pažeista oda, sukelta įkandimo vietos infekcija. Atsiminkite – organizmas nieko svetimo nelaiko. Erkės galva pati iškris sudžiūvusi arba organizmas savo odos apsauginėmis reakcijomis ją tiesiog išstums.
Kaip suprasti, kad gyvūnas užsikrėtė erkių pernešama liga? Kokie yra šių ligų požymiai, ką reikia stebėti?
Erkių pernešamų ligų inkubacinis periodas yra skirtingas. Ligos požymiai gali būti pastebėti po kelių dienų ar net po kelių mėnesių po erkės įsisiurbimo. Tai priklauso nuo patekusio į organizmą sukėlėjo rūšies, kiekio ir gyvūno imuniteto. Dažniausiai pirmieji ligos požymiai pasimato po 7-14 d.
Erkių pernešamos ligos dažniausiai pasireiškia tuo, kad gyvūnas pasidaro apatiškas, atsisako ėsti, pakyla kūno temperatūra, gleivinės tampa balkšvos, padidėja blužnis, gali prasidėti pykinimas ar viduriavimas, dažnai šlapimas pasidaro tamsus. Gali sunkiai valdyti galines kojas ar šlubuoti. Gali pasireikšti paralyžius ar traukuliai, galvos nervų sutrikimai .
Priklausomai nuo sukėlėjo ir kiek laiko praėjo nuo pirmųjų požymių, galime matyti visus šiuos požymius iškart arba tik kai kuriuos iš jų. Pastebėjus pirmuosius požymius, būtina kuo greičiau kreiptis į veterinarijos gydytoją, kad būtų nustatyta tiksli diagnozė ir pagal ją paskirtas gydymas. Kuo ilgiau delsiama, tuo labiau kyla pavojus tokių komplikacijų kaip negrįžtamas inkstų ar kepenų nepakankamumas, nervų sistemos sutrikimai, kurie gali baigtis gyvūno mirtimi. Didesnis pavojus kyla lėtinių ligų turintiems gyvūnams. Todėl rekomenduojama apsilankyti ir profilaktiniams tyrimams, o ne tik gyvūnui susirgus. Laiku pastebėtas ligas galima sėkmingai kontroliuoti ar išgydyti vaistais.
Jau žinome kodėl reikia saugotis erkių. O gal blusos, mašalai ir uodai taip pat pavojingi?
Saugotis reikia ne tik erkių. Nemažai žalos organizmui gali padaryti ir blusos bei mašalai. Jų įkandimai kelia stiprų niežulį, alergines reakcijas, odos uždegimą. Mašalų įkandimai ausų galiukuose gali sukelti stiprų uždegimą, odos nekrozę, kuomet šuns ausų galiukai tiesiog nudžiūva, blusos gali sukelti alerginį odos uždegimą ar užkrėsti vidaus kirmėlėmis – kaspinuočiais. Uodai taip pat ne tokie jau nekalti. Pats įkandimas ir odos niežulys nemalonūs, bet tai nieko rimto palyginus su uodų pernešamomis ligomis.
Daug kas esame girdėję apie uodų pernešamą ligą maliariją, tačiau ji daugiausiai paplitusi tropikuose. Šylant klimatui Lietuvoje taip pat atsiranda ligos, kurių anksčiau galima būdavo nesibaiminti. Šiuo metu Lietuvoje jau yra ligų, kurias gyvūnams ir žmonėms perneša uodai. Jie gali užkrėsti tokiais parazitais kaip poodinės kirmėlės (Dirofiliarija repens ). Po užsikrėtimo šių kirmėlių lervos migruoja į poodinius audinius, kur vystosi suaugusi siūlo pavidalo kirmėlė. Kartais jos randamos tiriant odos susirgimus, nes kirmėlės parazitavimo vietoje susidaro gumbelis, o kartais ši liga vystosi be ryškių požymių.
Suaugusios kirmėlės atsitiktinai randamos dėl kitų priežasčių, dažnai chirurginių operacijų metu. Širdies kirmėlės (Dirofiliarija immitis) lervos cirkuliuoja šuns kraujyje, o suaugėliai apsistoja šuns širdyje, sukeldami mirtiną pavojų šuns gyvybei. Dar viena uodų pernešama liga – leišmanijozė (sukelia Leishmania genčiai priklausantys pirmuonys) taip pat dar visai neseniai buvo laikoma tik atvežtine. Ja sirgdavo šunys, kurie buvo gyvenę ar keliavę ligos paplitimo šalyse.
Dabar ši liga nustatoma ir Lietuvoje visą laiką gyvenusiems ir nekeliavusiems šunims. Ši liga pasireiškia odos opomis ar mazgeliais, arba sukelia vidaus organų pažeidimus, kurie pasireiškia svorio netekimu, krūvio netoleravimu, nosies kraujavimu, vėmimu, viduriavimu, karščiavimu, akių pažeidimais, skausmingais sąnariais, inkstų nepakankamumu.
Tinkama profilaktika visada geriau nei gydymas. Mes galime juos apsaugoti. Kaip pasirinkti tinkamas priemones?
Šiuo metu pasiūloje yra daugybė antiparazitinių priemonių. Gali net galva apsisukti besirenkant. Nepasimesti visada padės veterinarijos gydytojas ar vaistininkas. Antiparazitinės priemonės, įsigytos veterinarijos klinikose tikrai veiksmingos, tik reikia jas tinkamai parinkti: pagal gyvūno amžių, svorį, gyvenimo būdą ir fiziologinę būklę. Būtina atkreipti dėmesį, kad katėms negalima naudoti daugelio šunims skirtų preparatų. Joms naudojamos tik katėms skirtos priemonės. Iš veiksmingiausių priemonių išlieka tabletės, užlašinamieji tirpalai. Taip pat gali būti naudojami odos purškalai, antkakliai.
Jei vietovėje, kurioje vedžiojami gyvūnai yra labai daug erkių, galima naudoti šių išvardintų priemonių derinius. Tabletės būna skirtingo veikimo laiko. Vienų apsauginis poveikis tęsiasi mėnesį, kitos apsaugo gyvūną iki kelių mėnesių. Dauguma užlašinamųjų tirpalų veikia iki mėnesio, o tinkamai naudojami antiparazitiniai antkakliai gali veikti iki aštuonių mėnesių. Dauguma šių priemonių pradeda veikti per 24-48 val. nuo jų panaudojimo. Purškalus reiktų naudoti prieš kiekvieną pasivaikščiojimą, jie veikia užpurškimo metu, tačiau jų veikimas trumpalaikis.
Preparatų nuo erkių veikimo principas yra tas, kad įsisiurbdamos erkės gauna veikliosios medžiagos cirkuliuojančios odos paviršiuje ar kraujyje. Veiklioji medžiaga jas veikia paralyžiuojančiai ir šios žūsta. Jei preparatas veiksmingas, ant šuns odos rastos įsisiurbusios erkės būna negyvos, dažnai net sudžiūvusios. Jei norite kad erkės net neliptų ant augintinio, kad apsaugotų ir nuo mašalų bei uodų, tuomet geriausia naudoti atbaidantį (repelentinį) poveikį turinčius vaistus. Tam naudojami purškalai arba patobulintos sudėties užlašinamieji tirpalai, turintys permetrino ar panašios atbaidančios medžiagos.
Apie gyvūno apsaugą nuo erkių ir uodų pagalvojote tik dabar, skaitydami šį straipsnį, o į gamtą važiuojate jau šį vakarą? Gera naujiena ta, kad jau yra užlašinamasis tirpalas, kuris suveikia greičiau nei kiti – vos per šešias valandas – ir jūsų augintinį saugo iki mėnesio laiko. Jūsų augintinis gali būti apsaugotas, o jūs ramus, kad erkės ir uodai nedrums ramybės ir ligomis neaptemdys saulėtų vasaros dienų.
Daugiau informacijos galime rasti čia.
