Mirė tėtis, susirgo mama
Daugiau nei dešimt metų. Tiek laiko keturiasdešimtmetė kaunietė Dalia rūpinasi savo sunkiai sergančia motina. 79-erių moteriai nustatyta Alzheimerio liga, diabetas, ji nebevaikšto, turi širdies veiklos sutrikimų.
Sveikatos bėdos Dalios motiną kamuoja jau seniai, tačiau jos priežiūra namiškiai anksčiau dalijosi. Tėvui susirgus onkologine liga, dukrai teko rūpintis iš karto abiem tėvais. Kiek galėjo padėjo ir brolis su šeima, tačiau jis gyveno atskirai, tad Daliai vis tiek teko didesnis krūvis.
Greitai bus dešimt metų, kai jos tėvas pralaimėjo kovą su vėžiu. Nelaimės tuo nesibaigė. Motinos dėl atminties sutrikimų nebegalima palikti vienos – kad ko nors neatsuktų, neišeitų iš namų, nes gali pamiršti, kur gyvena.
Labai sunku su žmonėmis, kurie turi atminties, orientacijos problemų, nes nepavyksta išklausti jų, nesuprasi, kas jiems blogai.
„Labai sunku su žmonėmis, kurie turi atminties, orientacijos problemų, nes nepavyksta išklausti jų, nesuprasi, kas jiems blogai. Ištiko koks priepuolis, praėjo, ir sergančiajam atrodo, kad nieko nebuvo“, – pasakojo Dalia.
Kolegos – apie vaikus, Dalia – apie mamą
Septynerius metus Dalia derino dėstytojos darbą universitete ir mamos priežiūrą. Kai ji dirbdavo, į namus ateidavo pagalbininkė. Dalia džiaugėsi, kad jos sutarė dėl palyginti nedidelio užmokesčio – apie 600 Lt per mėnesį.
Prieš trejus metus Dalia suvokė, kad visko suderinti jau nebespėja. Mama susilaužė šlaunikaulį. Ją operavo, tačiau pastatyti ant kojų gydytojai nebepajėgė, ir Dalia perkėlė mamą į slaugos namus Kaune.
Mėnesinis mokestis ten – 1800 Lt, dar – išlaidos už dalį sauskelnių, medikamentų, kitų priemonių. Taigi per mėnesį išeina mažiausiai 2 tūkst. Lt. Kadangi Dalios motinai pripažinta visiška negalia, ji gauna šalpos išmoką – 765 Lt per mėnesį. Tačiau šios išmokos ir pensijos neužtenka išlaidoms už slaugą padengti – Daliai tenka pridėti dalį savo atlyginimo.
Dalia lanko mamą ligoninėje, bet širdagraužis slegia iki dabar: „Jausmas dvipusis: iš vienos pusės, yra lengviau, nes galima pailsėti ir išsimiegoti naktimis, tačiau kažkur viduje lieka kaltės jausmas, kad ir kaip save teisintum ar ką aplinkiniai besakytų. Būdavo, bendradarbiai ar draugai dalijasi vaikų priežiūros rūpesčiais ir džiaugsmais, o aš su panašiais dalykais susidurdavau rūpindamasi mama. Ligonis reikalauja ne mažiau rūpesčio nei vaikas, tik priežiūros atostogų niekas nesuteikia. Per ilgą laiką man pačiai atsiliepė tas fizinis ir emocinis krūvis.“
Paklausta, ar pati sukūrė šeimą, moteris pritilo. Taip nutiko, kad kai galėjo rūpintis savo ateitimi ir ieškoti artimo žmogaus, ji prižiūrėjo tėvus.
„Kai pasinėriau į tuos rūpesčius, mano asmeninis gyvenimas liko nuošaliau“, – šyptelėjo moteris ir prisipažino, kad jos gyvenimo misija, matyt, – kam nors padėti.
Skelbimai pagražinti?
Ar sunku pasiligojusiems garbaus amžiaus žmonėms surasti slaugę?
Panaršiusi po darbo skelbimus internete, pastebėjau, kad daugumoje jų nenurodomi valandų ar parų įkainiai, visų skelbimų turinys panašus, todėl paskambinau vienai moteriai. Skelbime parašyta, kad ji dirba Vilniuje, yra atsakinga ir turi ilgametę patirtį prižiūrint neįgalius ligonius, gali dirbti bet kuriuo paros metu arba kartu gyventi.
Tačiau paskambinus paaiškėjo, kad ne viskas taip gražu.
Atsiliepė mandagi maždaug pensinio amžiaus moteris ir iškart pasiteiravo, ar negalima kalbėti rusiškai.
Pamelavau, kad devyniasdešimtmečiui seneliui ieškau slaugės. Moteris sunerimo, kad „senelis“ sunkiai juda, prastai kalba rusiškai, gyvena sostinės Savanorių prospekte. Pasirodo, nors ji rašė, kad slaugytų Vilniuje, pati gyvena už miesto ir jai prospektas pasirodė tolokai.
Sunkus ligonis, nu nežinau, nežinau, ir vyras... O jis gal mozhet takoj groznij, nu zloj tipo? Ten nelengvai bus, traukti reikės jį, pampersai bus?
„Sunkus ligonis, nu nežinau, nežinau, ir vyras... O jis gal mozhet takoj groznij, nu zloj tipo? Ten nelengvai bus, traukti reikės jį, pampersai bus?“ – akivaizdžiai dvejojo slaugė.
Klausinėjant paaiškėjo, kad jos „ilgametė patirtis prižiūrint neįgalius ligonius“ buvo viena močiutė, sėdinti invalido vežimėlyje, kurią prižiūrėjo metus. Ir viskas. „Nelengvai man buvo“, – atsiduso prisiminusi slaugė.
Paklausta, iš kur moka slaugyti ir ar yra profesionalė, moteris nusijuokė: „Manau, kad kiekviena moteriškė moka.“ Taigi slaugos ji išmoko pati, o jos darbo valandos įkainis – 7 Lt. Vadinasi, tokios slaugės paslaugos, tarkime, darbo dienomis nuo 8 iki 18 val., kainuotų apie 1500 Lt mėnesiui.
Yra ir profesionalias slaugos namuose paslaugas teikiančių įmonių. Pavyzdžiui, „NST Baltija“ savo interneto svetainėje skelbia, kad jei ligonį reikia slaugyti penkias valandas per darbo dieną, per mėnesį susidarys 1800 Lt suma. Norint nuolatinės slaugos, dėl kainos su įmone reikia derėtis individualiai.
Slaugių vizitas – kartą ar du per mėnesį
Asmens sveikatos departamento Šeimos sveikatos skyriaus vyriausioji specialistė Audronė Mazurkienė teigia, kad tiems, kuriems yra nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, namuose paslaugas teikia slaugytojos, dirbančios pirmines ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose.
Į minėtas paslaugas įeina žaizdų priežiūra, pragulų profilaktika bei priežiūra. Slaugytoja prižiūrėti žaizdas gali apmokyti ir ligonį slaugančius artimuosius.
Šiuo metu vienam tokiam ligoniui iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto per mėnesį skiriama vidutiniškai 50–60 Lt. Už tokią sumą kartą per mėnesį ligonį gali aplankyti profesionali slaugė.
Taip pat yra nustatytos skatinamosios pirminės sveikatos priežiūros paslaugos: slaugytojo vizitai į namus pas neįgalius pacientus ir slaugos personalo procedūros namuose. Šios paslaugos apmokamos papildomai.
Papildomai mokama ne daugiau kaip už 12 slaugytojo vizitų į namus per metus. Visa kita paliekama artimųjų kompetencijai ir piniginei.
Visai šaliai – keli tūkstančiai lovų
Vidutinė Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmė – 73,5 m. Vyrų, ne jaunesnių kaip 75-erių, šalyje yra 75 370. Moterų – 181 745.
Lietuvoje palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas teikia 53 ligoninės. Sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis šioms paslaugoms teikti taip pat yra sudarę 31 pirminės sveikatos priežiūros centras ir 14 palaikomojo gydymo bei slaugos ligoninių.
Dar yra 82 vaikų ir suaugusiųjų globos įstaigos, turinčios Akreditavimo tarnybos išduotas įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencijas, suteikiančias teisę teikti slaugos paslaugas.
Tačiau nors įstaigų daug, Higienos instituto duomenims, 2011 m. visoje šalyje buvo tik 4 626 slaugos lovos.
Kiek yra sunkių ligonių? Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba pateikia didelius skaičius. Sunkiausią negalią turintiems žmonėms yra skiriamos slaugos arba priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos. Pirmosios – didesnės, tačiau jas gauna tik labai sunkūs ligoniai.
Praėjusiais metais slaugos išlaidų tikslinių kompensacijų gavėjų skaičius buvo 39 190. 80 proc. jų – pensinio amžiaus. 2012 m. spalio 1 d. duomenimis, priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslines kompensacijas gavo 59 761 žmogus. Iš jų – 70 proc. pensininkų
Prisiminkime: vietų šiems dešimtims tūkstančių ligonių – 4 626.
Statistikos departamento duomenimis, 2010-aisiais socialinę pagalbą ir globą namuose gavo tik 12 670 pilnamečių žmonių. Iš jų – 10 956 senyvo (pensinio) amžiaus.
Kainos kosminės
Valstybinė ligonių kasa per kalendorinius metus padengia 120 dienų ligonio priežiūros ir gydymo išlaidų palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje.
Kauno slaugos ligoninės vyr. gydytoja Rita Kabašinskienė portalui 15min.lt yra pasakojusi, kad ligoninė neturi teisės tokiems pacientams taikyti aktyvaus gydymo. Jei ligonis suserga, karščiuoja, įprastais vaistais jį galima gydyti tik tris dienas. Ligoniui nepasveikus, už stipresnius medikamentus jis turi susimokėti pats. Kaip ir už sauskelnes, nes jų kiekvienam skiriama tik po vienas parai, kai iš tiesų reikia bent 3–4.
Kadangi valstybė apmoka beveik keturis mėnesius per metus tokios slaugos, likusius aštuonis mėnesius ligoniu turi rūpintis artimieji.
Neturintys galimybės slaugyti ligonį patys ar samdyti slaugę, gali jį paguldyti į privačią gydymo įstaigą arba mokėti už tolesnį jo slaugymą ligoninėje.
Tolesnis sergančiojo slaugymas ar priežiūra valstybinėje ligoninėje (praėjus apmokamoms 120 dienų) atsieina nuo 76,36 Lt už dieną. Jeigu artimasis serga, pavyzdžiui, onkologine liga, jo ilgalaikė priežiūra, kai naudojamas epidūrinis nuskausminimas, ligoninėje kainuoja 126 Lt per dieną.
Kainų nesako, kad neatbaidytų žmonių
Reta privati slaugos, globos paslaugas teikianti įstaiga savo interneto svetainėje ar skelbime nurodo paslaugų kainas. Vienur apie tai apskritai neužsimenama, kitur parašoma, kad kaina sutartinė.
Senjorų namų „Senjorų eldoradas“ direktorė Laimutė Giedraitienė aiškino, kad kainos neskelbiamos, nes kiekvienam žmogui jos individualios.
Didelė dalis valdininkų manipuliuoja tokiais dalykais, sako senukams: negi eisit į privačius slaugos namus, kiek jums tai kainuos!
Anot L.Giedraitienės, visoms tokioms įstaigoms Lietuvoje yra nustatyta ir sveikatos ministro patvirtinta vienoda formulė: sergantysis turi sumokėti 80 proc. savų pajamų, t.y. 80 proc. pensijos ir 80 proc. spec. poreikių pinigų, kuriuos gauna iš valstybės, priklausomai nuo negalios sudėtingumo.
Paprašyta įvardyti, kiek vidutiniškai tokia įstaiga gauna iš paciento per mėnesį, arba kokia yra mažiausia ir didžiausia sumos, direktorė atsakė: „Aš labai nenoriu sakyti tų skaičių, nes žmonės labai suklaidinami, kai parašoma kaina. Ir didelė dalis valdininkų manipuliuoja tokiais dalykais, sako senukams: negi eisit į privačius slaugos namus, kiek jums tai kainuos!“
Psichologinė pagalba
Sielovados centras „Bendrakeleiviai“ kelerius metus teikia psichologinę pagalbą žmonėms, slaugantiems sunkius ligonius. Kartą per metus jiems už nedidelį mokestį pravedamas dešimties užsiėmimų ciklas.
Šiuos užsiėmimus veda dvi psichologės. Viena jų – Regina Morkūnienė – atskleidžia, kad yra nustatyta, jog žmonės, kurių artimieji sunkiai serga, patys bet kada gali tapti slaugomais, nes patenka į rizikos grupę.
„Yra terminas „slaptieji pacientai“ – tokie žmonės daug dažniau suserga kūno ligomis, miego ar nuotaikos sutrikimais, juos gali kamuoti nerimas, depresija“, – perspėja psichologė.
R.Morkūnienė teigia, kad nors žmonės dažnai jaučia kaltę atiduodami slaugyti artimuosius kitiems, tačiau situacija po truputį keičiasi: „Anksčiau buvo labai aiški nuostata: jeigu sergantis guli palaikomojo gydymo ar slaugos skyriuje, tai blogi artimieji, kad „atidavė“. Dabar yra kitaip ir aš labai tuo džiaugiuosi. Ne taip svarbu, kokioje aplinkoje ligonis yra, bet svarbu, kas vyksta tarp jo ir artimųjų – ar skiriama laiko pabuvimui, pabendravimui.“
