Inesa gali prisiminti įvairų savo svorį. Buvo ir tokių akimirkų, kai po radikalios dietos ar lieknėjimo tablečių kurso ji sverdavo apie 75–80 kg. Tačiau tai trukdavo neilgai.
„Atsimenu, vieną rugsėjį svėriau 75 kg, o per Kalėdas – jau beveik 100 kg. Taip ir šokinėdavau – greitai numetu svorio, bet vėliau jo priauga dar daugiau. Jeigu numetu 10 kg, priaugu tuos pačius 10 ir dar papildomai 4–5 kg, kol galiausiai pasiekiau kritinę 120 kg ribą.
Po pirmojo gimdymo buvau liekna, bet kaupti papildomus kilogramus pradėjau prieš antrą pastojimą. Nėštumo metu dar daugiau priaugau ir pagimdžiusi jau svėriau per 100 kg. Šiuo metu mano sūnui 13 metų“, - pasakojo pašnekovė.
Turbūt dar ilgai ji būtų sukusis žalingame dietų rate, jeigu jos miestelyje nebūtų atsiradę keli sveikuoliški projektai. Paskutinis iš jų, kuris padarė bene didžiausią poveikį, buvo Visagino ir Kazlų Rūdos savivaldybėse vykdomas projektas, kurio dalyvės – moterys – priėmė iššūkį 10 savaičių treniruotis ant mini batutų ir nueiti kasdien po 10 tūkst. žingsnių.
Pasak šio projekto vadovės, platformos „Versli mama“ įkūrėjos Skaidrės Vainikauskaitės-Tomaševičienės, tokio fizinio krūvio tikslas – pripratinti moteris prie kasdienio fizinio aktyvumo ir parodyti, kad fizinis aktyvumas teigiamai veikia nuotaiką ir net 40 proc. mažina depresinių ir kitokių liūdnų minčių skaičių.
Nors projekto tęsinį apkartino pavasarį įvestas karantinas, Inesa, jo metu numetusi 10 kg, savarankiškai numetė dar 26 kg. Pašnekovė sutiko pasidalinti, kaip jai tai pavyko.
– Papasakokite, kaip bandėte numesti svorį anksčiau ir kodėl nesisekė?
– Išbandžiau visus lieknėjimo preparatus, kurie tik yra rinkoje, įvairiausias dietas, piktnaudžiavau vidurius laisvinančiais preparatais, nes prasta mityba sutrikdo ir žarnyno veiklą. Žinoma, tuo metu svoris krenta labai greitai – per mėnesį netenki apie 15 kg. Ką tik buvai stora ir jau atrodai sau daug lieknesnė!
Kai sulaukdavau tokio rezultato, apsidžiaugdavau ir nuspręsdavau save palepinti. Tuomet vėl užsisukdavo naujas ratas, nes tu nutrūksti nuo grandinės kaip šuniukas, nebesugebi savęs stabdyti. Ir galiausiai įsikalbi, kad esi faina tokia, kokia esi: vyras mane myli ir tokią, rūpinasi manimi, kodėl ir aš negaliu savęs mylėti ir valgyti tai, ką noriu, kodėl turiu kankintis?
Tik kai užeini į parduotuvę naujų drabužių ir pamatai, kad pasirinkimas ribotas, net anyta, kuriai beveik 80 metų, rengiasi gražiau, o tu negali įsigyti net gražių apatinių, vėl supyksti ir vėl bandai susiimti. Taip ir važinėji amerikietiškais kalniukais.
Lieknėjimo preparatai numuša apetitą – tu tiesiog nenori valgyti. Tačiau kol nevalgai, organizmas negauna reikiamo vitaminų ir mineralų kiekio, todėl, juos nutraukus, tiesiog rėkdamas reikalauja maisto. Juk mūsų kūnas turi gauti kuro iš išorės.
Taigi susidaro uždaras ratas – vėl pradedi valgyti viską iš eilės, vėl priaugi kilogramų ir vėl liekniniesi, nes sprendimo būdas, kaip sulieknėti, juk yra! Tai tik 5 kg, vienas tablečių kursas! Nesvarbu, kad vartojant tuos preparatus yra pašalinių poveikių – didžiulis troškulys, galvos skausmas. Tikslas – bet kokia kaina sulieknėti. Desperatiškai! Todėl susikoncentruoji tik į skaičius svarstyklėse, o ne į savo savijautą ir sveikatą.
