Nepateisinsi visų lūkesčių
Pasak individualios psichologijos konsultantės Gabijos Jurgelytės, yra susidariusi paradoksali situacija. Mokytojai vertina kitus, tačiau patys retai kada sulaukia teigiamo įvertinimo. Atsidūrę tarp trijų vertintojų: vaikų, tėvų ir administracijos, šios profesijos atstovai girdi daugybę skirtingų reikalavimų. Bandydami pateisinti visų lūkesčius, jie patiria emocinę ir psichologinę įtampą.
Šiuolaikiniam mokytojui svarbiausia laimėti mokinių bendradarbiavimą. O tai jau – socialinių ir psichologinių kompetencijų, kurių neišmoksime per naktį, sritis.
„Įsivaizduoti, kad atitiksi visų vertintojų lūkesčius – vadinasi, neatitikti nė vienų. Pirmiausia reikia tai pripažinti ir pasirinkti, koks mokytojas aš noriu būti. Nusibrėžti savo ribas, o tai reiškia – kažkam pasakyti „ne“. Tai nelengva. Mokytojo darbas reikalauja daug emocinių ir psichologinių kompetencijų. Dažniausiai nerimas kyla ne dėl to, kad pedagogas neišmano savo dalyko, bet dėl to, kaip tas žinias perduoti, kad mokiniai jas pasiimtų, kaip elgtis su vaikais, kurie nesimoko, nekreipia dėmesio, išdykauja ir išbalansuoja visą klasę. Tada mokytojui kyla bejėgiškumo jausmas. Tai yra normalu, nes tokių dalykų nė vienas universitetas nemoko“.
Autoritetą reikia užsitarnauti
Sovietiniais laikais buvo mažai demokratijos ir daug paklusnumo: tėvams, mokytojams, kariuomenei, vadovams ir t. t. Visi žinojo, kas gresia nepaklusus. Baimė buvo įprastas dalykas. Tačiau situacija pasikeitė.
„Mūsų demokratija jauna, mes kuriame viską iš naujo, ieškome, kaip neliepiant, neįsakant vaikui surasti bendradarbiaujantį santykį su juo. Lygiai tas pats ir su tėvystės įgūdžiais – jų mokomės iš naujo, – tvirtina G. Jurgelytė. – Paklusti mokytojui nebėra savaime suprantama. Autoritetą reikia užsitarnauti, pagarbą – pelnyti, bendradarbiavimą – laimėti. Šiuolaikiniam mokytojui svarbiausia laimėti mokinių bendradarbiavimą. O tai jau – socialinių ir psichologinių kompetencijų, kurių neišmoksime per naktį, sritis. Sistema pasikeitė, bet iš savo šeimų mes perėmėme tam tikrus modelius, įsitikinimus. Išorinis socialinės sistemos pasikeitimas automatiškai nekeičia vidinės realybės. Vidiniai pokyčiai yra ilgesnis procesas, to reikia sąmoningai mokytis“.
Santykiai su tėvais
Mokytojui reikia sukurti bendradarbiavimo santykį ir su suaugusiais žmonėmis – tėvais. Kaip jiems susikalbėti, kad vieni kitus išgirstų?
Individualiosios psichologijos instituto lektorė sako, jog situacija sudėtinga: „Jeigu mūsų visuomenėje stokojama socialinių, psichologinių, emocinių kompetencijų, vadinasi, jų neturi ir tėvai. Jiems taip pat sudėtinga kurti santykius su vaikus, stinga supratimo, kad reikia ne priversti paklusti, bet susitarti. Įgūdžio kurti bendradarbiaujantį santykį mes dar neturime, kaip tai yra kitose šalyse, kuriose demokratija eina iš kartos į kartą, skaičiuoja šimtmečius ir tuos dalykus gauna iš aplinkos. Mums to reikia sąmoningai mokytis mokyklose, šeimose, politikoje, versle. Lygiavertiškumas, lygiavertis santykis, gebėjimas jį kurti yra sudėtingas procesas, reikalaujantis psichologinių žinių, savęs pažinimo“.
Kultūra – nuo vadovo
Negana įtampos, kurią kuria mokiniai ir tėvai, mokytojui taip pat reikia kurti santykius ir su mokyklos administracija.
„Administracija turėtų suprasti psichologinių, socialinių, emocinių aspektų reikšmę ir jų trūkumo kainą visiems mokykloje vykstantiems procesams.
Iš vienos pusės, lenktynės su savimi, aukšti reikalavimai sau, nemokėjimas atleisti sau klaidų, nemokėjimas ištverti savo netobulumo, iš kitos – aukštas visuomenės vertinimas, maža tolerancija klaidoms veda prie emocinio ir psichologinio nuovargio.
Tačiau ši plotmė garsiai neįvardijama. Niekas nesako, kad nesiseka ar neturiu gebėjimo bendrauti su tėvais ir mokytojais. Dažniausiai sakoma: „Mano mažas atlyginimas“, – įsitikinusi G. Jurgelytė. – Mokėjimo bendrauti reikia mokytis, tik gaila, kad dažnai mokymų reikšmė lieka nesuprasta ir jie tampa grynu formalumu, dėl „varnelės“. Iš tiesų mokyklos kultūra ir atmosfera prasideda nuo vadovo, administracijos. Kokius prioritetus jie išskiria, kiek svarbūs psichologiniai dalykai, kaip atrenkami mokytojai ir koks tarpusavio santykis kuriamas, kiek tobulėjama – pagal tai galima spręsti, ar bus bent jau kalbama apie problemas. Jei administracija to nesiekia, mokytojui, nors ir besimokančiam, bus labai sunku“.
Per aukšti reikalavimai
Kai kurių profesijų atstovai, pavyzdžiui, gydytojai, mokytojai, vadybininkai, sau kelia labai aukštus reikalavimus. Tuomet šalia aukštų išorinių lūkesčių formuojasi maža tolerancija klaidoms. Tai veda prie vadinamojo profesinio perdegimo.
„Iš vienos pusės, lenktynės su savimi, aukšti reikalavimai sau, nemokėjimas atleisti sau klaidų, nemokėjimas ištverti savo netobulumo, iš kitos – aukštas visuomenės vertinimas, maža tolerancija klaidoms veda prie emocinio ir psichologinio nuovargio. Mokytojui tenka didelė atsakomybė, jis dažnai nemoka savęs pasaugoti, o visuomenei trūksta tolerancijos. Mes bandom iš savęs išspausti kuo daugiau, būti labai gerai įvertinti, uždirbti daug pinigų, bet pamirštame, kad šalia – žmogiška būtis, kurioje yra ir skausmo, ir kentėjimo, ir suklydimų, ir atleidimo.
Kai mokytojas gauna užduotis, viršijančias jo įgaliojimus ir kompetencijas, būna labai pikta, kaltinami visi, gali kilti noras atsiriboti nuo žmonių ir situacijų.
Mes save įspraudžiame į konkurencines kovas, bandome pasirodyti geresni už kitą. Jei nepavyksta, jaučiamės blogai, skubame ir stengiamės kažką įveikti, pasirodyti, o tai tik didina atskirtį ir vienišumo jausmą. Tačiau tikrasis būdas įveikti savo sunkius jausmus, netobulumą yra tik per santykį, dalinimąsi su kitu savo netobulumu. Mokytojams dažnai pritrūksta drąsos papasakoti, priimti, patirti bendrumo jausmą, kad jie visi tokie. Slepiama ir bandoma apsimesti, kad su manimi viskas yra gerai, net geriau nei su tavimi“.
Kai neduoda įrankių
Psichologė sako, kad mokytojus į bejėgiškumo jausmą stumiair iš viršaus primestos programos, kurioms įgyvendinti trūksta įrankių.
„Tarkime, lytinio ugdymo programa, kurią turi įgyvendinti mokyklos, tačiau neaišku, kaip. Jei mokytojas nežino, kaip vaikams paaiškinti, kas yra lytiškumas? Ir kodėl jis turi tai mokėti? Kai yra toks reikalavimas, o mokytojas neturi kompetencijos jį įgyvendinti, gali apimti nepilnavertiškumo, bejėgiškumo jausmas. Tuomet jis ieškos, kaip išvengti, išsisukti iš situacijos, padaryti, kad ji nebūtų svarbi. Kai mokytojas gauna užduotis, viršijančias jo įgaliojimus ir kompetencijas, būna labai pikta, kaltinami visi, gali kilti noras atsiriboti nuo žmonių ir situacijų. Blogiausia, kad visuotinio bejėgiškumo situacijoje labiausiai kenčia vaikai. Nes niekas nežino, kaip susitvarkyti, kai yra daug atsakingų už mokymo ir ugdymo procesus, kaip padaryti, kad mūsų švietimo sistemoje vaikai galėtų jaustis gerai“, – teigia G. Jurgelytė.
Ką daryti?
Individualiosios psichologijos konsultantė sako, kad yra labai asmeniška, ką žmogus darys su bejėgiškumo jausmu.
„Tarkim, mokinys neklauso ir ginčijasi. Gali kilti agresyvesnė reakcija: pyktis ant mokinio ir noras jį nubausti; pyktis ant tėvų, kad prastai išauklėjo, arba administracijos, kurios tvarka neleidžia mokinio išmesti iš klasės. Arba kaltinimai, kad vaikai negerbia autoritetų, valdžia nekelia atlyginimų ir pan.
Galima vengti, bijoti susidūrimo su vaikais, tėvais, administracija, mokytojas gali susirgti, nenorėti eiti į darbą, prarasti motyvaciją, kuri veda pirmyn, pasitikėjimą savimi, susitaikyti su bejėgyste ar tiesiog pakeisti darbą, panirti į priklausomybes ir pan. – vardina G. Jurgaitytė. – Bet yra kitas kelias: dirbti su šiuo bejėgiškumo jausmu. Per mokymus eiti į save. Svarbiausia suprasti, kad kurti santykius su kitais išmokstama, todėl nė vienas nesame pasmerktas kentėti ir bijoti. Užtenka pakeisti ne kitus, bet save, ir viskas aplink pasikeis. Ypač tai reikšminga pedagogams, turint omenyje, kiek santykių jie kuria, kiek daug gali prisidėti savimi įvairiose situacijos auginti vaikus, tėvus ir administraciją“.
Medžiaga parengta pagal Vilniaus visuomenės sveikatos biuro užsakymą. Turinys apmokėtas.
