– Papasakokite, kaip vyko pirmoji kaulų čiulpų transplantacija?
– Tai buvo 1999 m. Pacientas gyvas ir sveikas iki šiol. Grįžtant atgal, be abejo, jaudulys buvo didžiulis. Net miegoti skyriuje likau, kad būčiau čia, jei kas nors nutiks. Laimė, viskas vyko pagal planą. Jei transplantacija būtų nesėkminga, jų pradžia Lietuvoje kuriam laikui greičiausiai būtų nusikėlusi.
Vidutiniškai negiminingo donoro paieška užtrunka apie mėnesį. Dabar tarptautiniame registre yra per 30 mln. potencialių donorų, Lietuvoje – apie 18 tūkst.
Beje, ruošėmės jai apie dvejus metus. Teko pavažinėti į įvairius kitų Europos šalių centrus ir pasisemti patirties, nes iš knygų tokio dalyko neišmoksi. Tuomet Vyriausybė transplantacijos programai išskyrė du milijonus litų. Vieną milijoną kainavo vien aparatūra, kurios Lietuvoje tuo metu dar neturėjome.
– Kaip buvo atrinktas pirmasis pacientas?
– Buvo visos indikacijos atlikti jam kaulų čiulpų transplantaciją, ir jis turėjo brolį, kuris tiko būti jo donoru. Mat tuo metu transplantacijas pradėjome nuo giminingų donorų.
– Kokių grėsmių baiminotės tada? Ar šiandien situacija pasikeitė?
– Prieš transplantaciją pacientas gauna labai stiprią chemoterapiją, kuri visiškai užmuša jo kaulių čiulpus, todėl jo organizmas gali tiesiog neatlaikyti tam tikrų dalykų ir po transplantacijos visiems be išimties kyla vienokių ar kitokių komplikacijų. Tik reikia stengtis, kad viskas baigtųsi gerai, o ne mirtimi.
Viena iš dažnų komplikacijų – kraujodaros nebuvimas, kai pacientui kartais net iki keturių savaičių neatsistato jo kraujodara, ir ją tenka palaikyti dirbtiniu būdu.
Taip pat apie keturias savaites pacientai yra visiškai beginkliai prieš infekciją. Nors skyriuje geros sąlygos, izoliuotos palatos, vis tiek kiekvieno mūsų burnoje, nosiaryklėje pilna bakterijų, kurios pradeda vešėti, kai organizmas neturi imuniteto.
Todėl pagrindinė komplikacija per šį laikotarpį – infekcija. Ji nutinka 80 proc. pacientų. Ji gali pasireikšti įvairiai – nuo paprasto karščiavimo iki abipusio plaučių uždegimo su kvėpavimo nepakankamumu ar sepsio. Nors pacientai akylai stebimi, iš karto, vos tik sukarščiuoja, skiriamas gydymas, bet žmonių vis tiek neatlaiko.
Dėl chemoterapijos dažnai būna pakenktas virškinimo traktas. Pakenkimo laipsnis gali būti toks didelis, kad išopėja viskas nuo burnos gleivinės iki išangės, žmogų tenka maitinti per veną. Lygiai taip pat gali būti pakenktos kepenys – nuo lengvo laipsnio iki kepenų nepakankamumo.
Visas šias komplikacijas tenka gydyti. Jeigu kaulų čiulpų donoras giminingas, tuo bėdos ir baigiasi, pacientas išrašomas namo. Vienintelė likusi grėsmė, kad liga gali sugrįžti.
– O jeigu donoras – negiminingas?
– Jei kaulų čiulpų donoras negiminingas, gali įvykti taip, kad donoro imuninė sistema paciento audinius priima kaip svetimus ir pradeda naikinti paciento organizmą. Tai sunki komplikacija, ji gali būti ūminė, prasideda antrą–ketvirtą savaitę po transplantacijos, bet kartais gali pasireikšti ir po gero dviejų–trijų, o kartais ir keturių mėnesių.
Po transplantacijos visiems be išimties kyla vienokių ar kitokių komplikacijų. Tik reikia stengtis, kad viskas baigtųsi gerai, o ne mirtimi.
Ši vadinamoji transplantato prieš šeimininką liga atakuoja įvairius organus, tačiau dažniausiai nukenčia oda. Komplikacija gali pasireikšti nuo lengvo paraudimo iki visą odą nusėjančių pūslių, kaip sunkiausio nudegimo atveju, gali būti pakenktas ir virškinimo traktas, kai žmogus be sustojimo vemia, viduriuoja, skausmas toks didžiulis, kad reikia morfino.
Ši komplikacija gydoma labai stipriais imunitetą slopinančiais vaistais, deja, toks žmogus lieka visiškai be imuniteto, ir jį pradeda pulti įvairios infekcijos. Aišku, mes visada skiriame adekvatų gydymą, bet, deja, dalį pacientų prarandame.
Taip pat yra lėtinė šios ligos forma. Tokiu atveju daliai pacientų imunitetą slopinančius vaistus tenka vartoti visą gyvenimą, nors ir nedidelėmis dozėmis. Deja, kartais toks žmogus gali mirti nuo infekcijos praėjus po transplantacijos net ir keleriems metams.
– Ar yra skaudžių ar labai sujaudinusių atvejų, kurie ilgam įsirėžė atmintyje?
– Aišku, įsimintiniausia pirma transplantacija. Ji buvo sėkminga. Deja, antra pacientė po keturių mėnesių mirė nuo transplantato prieš šeimininką ligos. Ir šiuo metu mirtingumas po negiminingų kaulų čiulpų donorų transplantacijų siekia 25 proc., po giminingų donorų kaulų čiulpų persodinimo – mažiau nei 1 proc. ir tai iš tiesų labai geras rodiklis.
Nuo 2000 m. startavome su autologinėmis transplantacijomis, kai donoras yra pats sau. Komplikacijų lygis šiuo atveju nedidelis, tačiau tam tikrais atvejais labai skausmingai grįžta liga, ir dažnai mes jau niekuo nebegalime padėti.
Taigi mirčių neišvengiame ir priprasti prie jų neįmanoma. Nors žinai, kad padarei viską teisingai, kad taip būna ir tai nepriklauso nuo tavęs, susitaikyti su tuo vis tiek sunku. Ir nesvarbu, kas miršta, – jaunas žmogus ar senas. Dažnai su žmogumi dirbi metų metus, prisiriši prie jo ir, kai jį prarandi, būna skaudu.
Apskritai šiame darbe streso pakanka. Teko skaityti, kad po pirmųjų transplantacijų pasaulyje buvo net savižudybių tarp medikų. Matyti, kaip žmogus kankinasi, tikrai nėra lengva. Per pirmas transplantacijas buvo taikoma praktika, kai medikų brigada visą savaitę dieną naktį praleisdavo uždaroje patalpoje kartu su pacientu. Tai didžiulis psichologinis krūvis, todėl galiausiai šios taktikos buvo atsisakyta, nes tikrai gali išprotėti nuo minčių.
Kita vertus, kai išsaugai žmogui gyvybę, kai pas tave ateina prieš 19 metų transplantuotas žmogus, kuris gyvas ir sveikas, ir tu žinai, kad jei ne transplantacija, jis su tavimi dabar tikrai čia nekalbėtų, jauti didžiulį džiaugsmą.
– Ar būdavo minčių susirasti lengvesnę darbo sritį?
– Iš pradžių tokių minčių buvo, nes pacientų mirtingumas visgi buvo nemažas. Tačiau vėliau įpranti ir supranti, kad vis tiek kažkas turi tai daryti ir padėti žmonėms.
– Kaip priimamas sprendimas dėl transplantacijos?
– Tai nėra vieno gydytojo sprendimas. Jis priimamas per konsiliumą ir tik tada, kai aišku, kad be transplantacijos žmogus neturi jokio šanso išgyventi. Tiksliai žinai, kad kitaip padėti žmogui negali.
Dar vienas reikalavimas – liga turi būti sustabdyta. Paprastai tai įmanoma tik taikant stiprią chemoterapiją. Tačiau chemoterapija nėra saldainis, ji labai nualina organizmą. Pavyzdžiui, gydant leukemiją mirtingumas nuo chemoterapijos, kuri taikoma vien tam, kad liga laikinai būtų sustabdyta ir žmogui būtų galima atlikti transplantaciją, svyruoja nuo 5 iki 20 proc.
Su pacientu visada kalbamės prieš transplantaciją, išaiškiname visas galimas grėsmes. Tai nėra lengvas pokalbis, tačiau atsisako transplantacijos labai nedidelė dalis žmonių, nes supranta, kad jie neturi kitos išeities.
– Vis dėlto kaulų čiulpų transplantacija laikoma perversmu kraujo vėžio gydyme?
– Tikra tiesa. Anksčiau šie pacientai tiesiog mirdavo. Mat nors mums ir pavykdavo pasiekti remisiją, liga galiausiai atsinaujindavo.
– Ar sudėtinga surasti tinkamą donorą?
– Anksčiau, kol naudojamės tik giminingais donorais, tai buvo problema, kadangi giminingus donorus teoriškai turi apie 25 proc. o realiai – tik apie 20 proc. žmonių. 2004 m. Lietuvoje startavo negiminingų donorų programa ir dabar 75 proc. transplantų būna negiminingų donorų.
Visiškai atitinkančius donorus (pagal tam tikrą skalę atitinka visus 10 parametrų) surandame maždaug 75 proc. pacientų, bet daromos transplantacijos net ir tada, kai donoras atitinka tik 9 ar 8 parametrams. Taip pat dabar donorais leidžiama būti vaikams ar tėvams, net jeigu jie yra per pusę identiški. Taigi daugiau nei 95 proc. pacientų vienokį ar kitokį donorą surandame.
– Kiek trunka donoro paieška?
– Vidutiniškai negiminingo donoro paieška užtrunka apie mėnesį. Dabar tarptautiniame registre yra per 30 mln. potencialių donorų, Lietuvoje – apie 18 tūkst. Jei donoras yra Lietuvoje, paieškos procedūra trumpesnė – iki 10 dienų, tačiau dažniausiai donorus randame Lenkijos ar Vokietijoje, kuri turi didžiausią Europoje donorų registrą. Jeigu paciento genotipas retas ir reikia donoro iš toliau, pavyzdžiui, Kanados, paieška užtrunka dar ilgiau.
Suradus donorą seka kitos procedūros – reikia susisiekti su transplantacijos centru toje šalyje, pastarasis donorą iškviečia, visapusiškai ištiria, įsitikina, kad jis tikrai sveikas, ir pan. Visa ši logistika užtrunka dar apie tris savaites, todėl dažniausia nuo donoro paieškos pradžios iki transplantacijos praeina apie du mėnesius. Deja, būna ir tokių atvejų, kai per šį laiką liga atsinaujina.
– Sakėte, kad transplantacija daroma tik tuomet, kai visas kitas gydymas išbandytas. Ar nesvarstoma, kad reikėtų ją daryti anksčiau, kai organizmas dar taip nenualintas chemoterapijos?
– Transplantacija skiriama tik tuomet, kai liga labai pažengusi ir neabejojama, kad žmogui gyventi liko nedaug. Tai paskutinis gydymo variantas, kadangi jis turi dideles savo grėsmes ir reikia jas pasverti bei palyginti su nauda. Kriterijai yra tik medicininiai, finansine prasme mes nesame apriboti.
Beje, atsirandant naujiems vaistams, daliai pacientų nebereikia transplantacijų. Pavyzdžiui, šiuo metu vaistais visai gerai kontroliuojama lėtinė leukemija. Kita vertus, atsirado naujų indikacijų transplantacijai – tokiu būdu gydomos kai kurios autoimuninės ligos, išsėtinė sklerozė. Rezultatai kol kas geri, dėl komplikacijų nepraradome nė vieno paciento.
Šiuo metu per metus atliekame beveik 200 transplantacijų. Formaliai Europoje esame didžiulis centras – ne kiekviena klinika gali pasigirti tokia statistika.
