„Kalbant paprastai, Monikos skrandyje nepraeina maistas, todėl organizmas negauna maistinių medžiagų ir silpsta. Netrukus skrandis užsispaus taip, kad nepraeis net vanduo.
Ir tada 7-erių Marta ir 5-erių Marija neteks mamos. Vyras Martynas – žmonos, su kuria kartu išgyveno 18 metų, iš kurių tris – košmariškus, persmelktus vėžio.
Kaunas praras vieną įsimintiniausių miesto menininkių, 2008 metais apdovanotų už socialinės reklamos atvirukų seriją „Kaunas – mano miestas”.
Dvi sudėtingos operacijos, du chemoterapijos kursai – viskas perniek. Liga ima viršų.
Gydytojai siūlo trečiąjį kursą. Su vaistais RAMUCIRUMAB, kurie padėtų metams, pusantrų. Tik bėda, kad šis vaistas Lietuvoje nekompensuojamas, nors ir registruotas. Ir liga progresuoja greičiau, nei šio vaisto kompensavimo mechanizmas. Tai kažkada įvyks, tik Monikos tuo metu jau nebus.
Monika atvira – vaistai tik laikinai pristabdys ligą. Visi žinome, kuo iš tiesų viskas baigsis. Be iliuzijų ar tuščių vilčių. Tačiau dar galima Martai ir Marijai parodyti, kad bandyti visada verta, nes mergaitės galbūt dar metus turės mamą. Galbūt tik pusmetį. Kad ir porą mėnesių. Kad ir tiek.
Reikalingų vaistų kurso kaina: 66 000 EUR.“, – rašoma socialiniame tinkle paskelbtame pagalbos prašyme.
Pašalino 9 cm auglį
Kalbantis su Monika, jos balsas skamba guviai. „Pagal statistiką aš jau turėčiau nebūti, tačiau, jei dar turime variantų, vadinasi, viskas neblogai“, – svarsto moteris.
Prieš trejus metus išgirdusi diagnozę ji nusprendė lengvai nepasiduoti. Be to, ir gydytojai sakė, kad labai daug priklauso nuo žmogaus, jo nusiteikimo pasveikti ar pasinerti į pesimizmą.
Pirmoji skrandžio operacija, kurios metu buvo pašalintas 9 cm auglys, jai atlikta 2013 metais. Po to sekė chemoterapijos kursas. Šis etapas buvo sunkus: „Atsigauni – pablogėja – vėl atsigauni.“
Gydytojai nieko negalėjo pasakyti, nes iš skrandžio paimta biopsija nieko bloga nerodė. Auglys pasimatė tik atlikus kompiuterinę tomografiją.
Antrąją operaciją Monika ištvėrė prieš mėnesį.
Biopsija nerodė nieko bloga
Ne tik sergančių skrandžio ligomis, bet ir vėžiu Monikos giminėje iki šiol nebuvo.
Jokių skrandžio negalavimų nepatyrė ir ji: nekankino nei rėmuo, nei refliuksas ar skausmai. Tačiau vasaros viduryje staiga kažkas nutiko – atrodė, kad maistas tiesiog užstringa ir stovi.
„Bandžiau ir netradicinę mediciną, gydytojai nieko negalėjo pasakyti, nes iš skrandžio paimta biopsija nieko bloga nerodė. Auglys pasimatė tik atlikus kompiuterinę tomografiją. Ji parodė, kad darinys yra ne skrandžio viduje, bet po skrandžiu – jis jau buvo užspaudęs žarnyną, plito į kepenis, kitus organus“, – pasakoja M.Vilčinskienė.
„Netelpu į statistikos rėmus“
Vaistas RAMUCIRUMAB, anot gydytojų, suteikia galimybę pratęsti gyvenimą. Apie savo ligą kalbėti viešai Monika apsisprendė tik dėl didžiulės pinigų sumos – ji moteriai yra neįkandama.
„Tai nereiškia, kad prarandu viltį. Aš dar tikiu, kad tai padės. Sako, kad kai žmonės su tokiomis diagnozėmis ištraukia penkerius metus, tai vėžys atsitraukia. Treji jau praėjo ir šiaip aš netelpu į statistikos rėmus, galbūt yra šansas dar pratęsti kuriam laikui. O gal per tą laiką bus atrasti nauji gydymo būdai, gal ir tai man teks išbandyti“, – kalba Monika.
Gydymą tęs Klaipėdoje
Monika mano, kad būdama sveika ji profesinėje srityje nebuvo tokia kūrybinga. Kaip menininkė ji esą subrendo tik sužinojusi diagnozę, nes tada smegeninėje kažkas apsiverčia.
„Noriu žiauriai daug ką pasakyti ir tikiuosi, kad spėsiu, nes minčių labai daug“, – neslepia Monika.
Tai nereiškia, kad prarandu viltį. Aš dar tikiu, kad tai padės.
Dukros žino, kad mama serga: „Tačiau tikrai nesakome, kad liga labai baisi ir mamai kaput. Jos nemato manęs blogos būklės. Kai reikia prakentėti chemoterapiją, apsistoju pas labai gerus draugus ar mamą“, – pasakoja.
Tęsti gydymą ji ketina Klaipėdoje pas gydytoją Alvydą Česą, kurį medikai jai pasiūlė kaip inovatyvų skrandžio specialistą.