Prabėgus 10 metų nuo diagnozės nustatymo, pacientei atlikta pirmoji inksto transplantacija Vilniuje, gyvosios donorystės metu. „Mama spurdančia širdimi laukė, kada galės atiduoti savo inkstą, bet transplantaciją atidėjo du kartus dėl kraujo užkrėtimo ir virusinio hepatito“, – prisimena Danutė.
Gavusi mamos dovanotą inkstą, pacientė gimė naujam gyvenimui. Didžiausias moters noras buvo padėti likimo draugams, sergantiems sunkia inkstų liga, neprarasti vilties gyventi. „Pažadą sau tesėjau. Šiauliuose su likimo draugais įkūrėme Lietuvos asociacijos „Gyvastis” Šiaulių skyrių, vėliau perorganizuotą į Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugiją „Atgaja”. Pirmininke buvau 16 metų“, – sako Danutė.
Su mamos inkstu moteris gyveno 18 gyvenimo metų. „Pirmąjį transplantuotą inkstą pamažu „nužudė“ lėtinis hepatitas C. Kartais taip jau atsitinka, kad tam tikros lėtinės infekcijos užveda imuninius mechanizmus, kurie pažeidžia inkstus ir po truputį veda link galutinio inkstų funkcijos nepakankamumo ir dializių. Labai džiugu, kad dabar pacientei hepatitas C, atsiradus naujiems vaistams, yra pilnai išgydytas“, – apie situaciją komentuoja gydytoja nefrologė.
Kauno klinikų pacientė prisimena, kad kelias link antrosios inksto transplantacijos buvo sunkus. „Neturėjau nė lašelio šlapimo, buvo stipriai padidėję kalio ir fosforo rodikliai kraujyje. Liko tik nenusakomai bloga savijauta dializės metu ir po jos. Buvau priklausoma nuo aparato, kuris palaikė mano inkstų funkciją, neturėjau nei savaitgalių, nei švenčių, nes dializės buvo privalomos pagal numatytą grafiką“, – pasakoja moteris. Nepaisant sunkumų, ji neprarado vilties ir kartu su gydytojais nefrologais atsakingai ruošėsi pakartotinai inksto transplantacijai.
Išoperavus mamos padovanotą, jau nebeveikiantį inkstą, iš organizmo reikėjo pašalinti hepatito C virusą, bet paskirtas gydymas pacientei nepadėjo, ji patyrė daug komplikacijų ir labai nusilpo. Po penkerių metų nuo dializės pradžios, moteris sulaukė skambučio iš Kauno klinikų su kvietimu atvykti inksto transplantacijai. „Prašiau, kad kuo greičiau atjungtų mane nuo aparatų. Juk mane kviečia transplantacijai!“ – prisiminusi šypsosi Danutė.
Dr. E.Dalinkevičienė priduria, kad pakartotinos inkstų transplantacijos nėra labai dažnos. Pastarųjų metų duomenis, Kauno klinikose apie 15 proc. iškviestų inksto transplantacijai recipientų jau yra po buvusių inksto transplantacijų.
Transplantacija ir pooperacinis laikotarpis praėjo sklandžiai, tačiau, kaip pati pacientė sako, nebuvo lengvas „Tai darbas, reikalaujantis ne tik gydytojo žinių, bet ir paciento įsitraukimo, bendradarbiavimo ir pasitikėjimo medicinos personalu. Su paciente Danute buvo lengva. Visada jaučiau jos pasitikėjimą ir norą bendradarbiauti“, – teigia dr. Eglė Dalinkevičienė, prižiūrinti pacientę po transplantacijos. Šiuo metu Danutės inkstas veikia puikiai, ji vartoja paskirtus medikamentus ir lankosi pas gydytojus specialistus kas 3 mėnesius. Vizitų metų atliekami moteriai išsamūs tyrimai.
„Kiekvienas, turintis transplantuotą organą, gyvena du gyvenimus: dėkingumo ir atsakomybės. Išėjusio amžinybėn artimieji padarė didvyrišką sprendimą padovanoti savo artimojo dalį, kito žmogaus gyvybei išgelbėti. Meldžiuosi ir uždegu žvakelę jo atminimui“, – priduria pacientė.
Kovo 10-oji – Pasaulinė inkstų diena. Šių metų šūkis – „Sveiki inkstai visiems. Žinios – tai tiltas į geresnę inkstų priežiūrą“. Dr. E.Dalinkevičienė teigia, kad kartais pacientai dvejoja dėl inksto transplantacijos dėl baimės patirti komplikacijas, sunkumus po transplantacijos bei žinių trūkumo ir tai kartais užkerta kelią į visavertį geresnės kokybės gyvenimą. Glaudus bendradarbiavimas su gydančiu gydytoju nefrologu ir yra pacientų tiltas į geresnę inkstų priežiūrą bei sveikesnius inkstus.