Darbas vyksta itin lėtai
Irinos mama paslydo ir ėmė nebevaldyti rankos, tad moterys nusprendė kreiptis į Kauno klinikų Skubios pagalbos skyrių, ten jos abi atvyko kiek po 18 valandos. „Išsimušusios“ talonėlį, registratūroje moterys užpildė formą ir sėdo laukti kartu su kitais.
Viskas judėjo lėtai. Kai kurie net išrašo laukė po keletą valandų.
„Greitosios medicininės pagalbos mašinos itin prastos būklės pacientų taip pat nevežė, tačiau viskas judėjo lėtai. Kai kurie net išrašo laukė po keletą valandų. Medikai vaikščiojo koja už kojos. Tai prie sumuštinių, tai prie gėrimų aparato. Pamenu, vaikų skubios pagalbos skyriuje visi lakstė kaip pamišę, o čia...“ – situaciją nupasakojo Irina.
Talonėliai, anot jos, nereikalingi: į kabinetus visi kviečiami pagal pavardes. Savąją Irinos mama išgirdo po geros valandos. Neapžiūrėjęs pacientės, rezidentas tik užpildė formuliarą. Vėl teko laukti porą valandų, tuomet sesutė suleido vaistų nuo skausmo bei sukilusio spaudimo. Moterys buvo pasiųstos pasidaryti rentgeno nuotraukos.
„Ir vėl prasidėjo laukimas. Tik kai gerokai po vidurnakčio likome vienos, priėjo sesutė ir paklausė, ko mes laukiame. Pasakiau, kad konsultacijos ir išvadų.
Apie 3.20 valandą ryte pasirodė traumatologas su išrašu, kuriame pabrėžta, jog mes pasišalinome iš vietos nesulaukusios diagnozės. Mamai prasidėjo isterija. Kaip tai pasišalinome? Net į tualetą per tą laiką nebuvome nuėjusios. Visi tyloj sėdėjome įtempę ausis: gal pakvies pagaliau. Po kelių valandų vienas kito pavardes jau žinojome“, – pyktį liejo Irina.
Registravimo sistema neveiksminga?
Moters teigimu, per 9 jų laukimo valandas į priimamąjį atvyko 18 pacientų. Bumo nebuvo.
„Tačiau mūsų talonėlio numeris taip ir neužsidegė. Tai kam reikėjo diegti brangią skaitmeninę pacientų koordinavimo sistemą, jei ji nenaudojama, o klientai kaip sovietmečiu kviečiami pavardėmis chaotiška tvarka. Kas, jei laukdamas 3–5 ar 7 valandas nueitum į tualetą ir praklausytum savo pavardę?
Tokiu atveju efektyviau ir sistematiškiau atrodytų jokių investicijų nereikalaujantis „gyvos eilės“ principas. Kad sužinotum, jog tau nieko nėra, turi pralaukti 9 valandas?“ – retorinius klausimus kėlė moteris.
Ji prisipažino, jog vežti mamą į Kauno klinikas pasirinko dėl to, jog tikėjosi čia sulauksianti kokybiškesnės pagalbos. Skubios pagalbos skyrius – naujai sutvarkytas. Tačiau, pasak jos, ne viskas auksas, kas auksu tviska.
Kam reikėjo diegti brangią skaitmeninę pacientų koordinavimo sistemą, jei ji nenaudojama, o klientai kaip sovietmečiu kviečiami pavardėmis chaotiška tvarka.
„Nauji pastatai, moderni įranga yra niekas, jei nėra neabejingo, žmogiškumo ir moralumo nepraradusio mediko. Ant tų pačių kėdžių sėdėjome tiek valandų. Registratūros darbuotojos matė. Tačiau joms buvo visiškai neįdomu. Nebėra ten net apsimestinio rūpesčio.
Jeigu vėl bėda kiltų, net nežinau, kur važiuočiau. Maniau, pristačiau mamą, kur geriau. Paprasčiau greitąją būtų buvę išsikviesti. O tai dabar išėjome iš ligoninės ne tik su fiziniu, bet ir moraliniu skausmu“, – mąstė Irina.
Rezidentas ir yra daktaras
LSMU ligoninės Kauno klinikų Skubiosios medicinos klinikos vadovas dr. Kęstutis Stašaitis įsitikinęs – klientė buvo aptarnauta tinkamai.
„Jeigu „išsimušus“ talonėlį eilė būtų nepriėjusi, pacientė nebūtų susitikusi su rezidentu. Jei jos nebūtų apžiūrėjęs daktaras (o gydytojas rezidentas teisiškai bei fiziškai ir yra daktaras), jai nebūtų atliktas rentgeno tyrimas, slaugytoja nebūtų leidusi vaistų, kuriuos paskyrė gydytojas. Šiuo atveju rezidento konsultacija, jo paskirti vaistai ir rentgenologinis ištyrimas bei slaugytojos atliktos vaistų infuzijos ir buvo tas gydymas, kuris buvo būtinas šiai pacientei“, – patikino K.Stašaitis.
Anot jo, klinikoje naudojama talonėlių sistema tik surikiuoja atvykusius pacientus pagal jų atvykimo laiką į bendrą eilę jų dokumentų registravimui, draustumo patikrinimui, ambulatorinės asmens sveikatos kortelės užvedimui ir medicininiam rūšiavimui pagal nusiskundimus. Be šio neišvengiamo etapo gydytojai neturi teisės konsultuoti pacientų.
Eilė konsultacijai yra formuojama ne pagal talonėlius ar laukimo laiką, o pagal paciento būklės sunkumą.
Eilė konsultacijai yra formuojama ne pagal talonėlius ar laukimo laiką, o pagal paciento būklės sunkumą.
Sunkiausios 1-osios kategorijos pacientus (kamuojamus gyvybei grėsmingų būklių) medicinos personalas turi apžiūrėti, pradėti tyrimus ir gydymą nedelsiant.
2-osios kategorijos (atvejai, kai nesuteikus skubios pagalbos gali susiklostyti gyvybei grėsmingos būklės arba atvejai, kai reikalingas gydymas yra svarbus laiko prasme, taip pat ypač stipraus skausmo atvejai) – per 10 minučių. Ne tokie sunkūs 3-iosios kategorijos pacientai apžiūrimi per 30 minučių, lengviausieji 4-os kategorijos atvejai – per 1 valandą (lengvos traumos, kokią patyrė ši pacientė).
Šios trukmės apibrėžia tik pirmąjį kontaktą su gydytoju.
9 valandų nelaukė
K.Stašaičio teigimu, tai, kiek pacientas užtruks klinikoje, priklauso nuo besikreipiančiųjų srautų ir jų būklės sunkumo. O pacientų srautai, pasak jo, priklauso nuo begalės dalykų: oro sąlygų, švenčių, atlyginimų ir pašalpų mokėjimo dienų, masinių renginių, netgi mėnulio fazių.
„Esame priklausomi ir nuo kitų Kauno miesto ligoninių darnaus funkcionavimo: sugedus vienai ar kitai diagnostinei aparatūrai vienoje iš jų, mums tenka didesnis pacientų, kuriuos būtina ištirti, srautas.
Tačiau vidutinė mūsų klinikoje praleidžiamo laiko trukmė yra ne didesnė už daugelio prestižinių Vakarų Europos ir net Amerikos medicinos centrų, o už solidžią dalį jų ji dar ir gerokai trumpesnė. Didžiausias besikreipiančiųjų skaičius būna 10–14 ir 18–22 valandomis. Tuo metu pacientai atvyksta kas 3–5 minutes“, – patikino K.Stašaitis.
Pasiteiravus, ar normalu, jog skubios pagalbos siekiantis pacientas laukiamajame išbūna ir 9 valandas, Skubiosios medicinos klinikos vadovas atsakė, jog šiuo atveju taip nebuvo.
„Minėta moteris mūsų klinikoje 9 valandų nelaukė. Per 9 valandas buvo atlikti reikiami tyrimai, parinktas ir pritaikytas gydymas, stebėta pacientės reakcija į paskirtus vaistus bei parengti visi dokumentai (įskaitant rekomendacijas jai pačiai ir jos šeimos gydytojui) išleidimui namo. Kodėl tai užtruko 9 valandas, o ne 6, 4 ar 2? Sunku pasakyti“, – paaiškino gydytojas.
Už save kovoti reikia patiems
Labiausiai K.Stašaitį suglumino tai, kad pacientė laukė laukiamajame, iki kol liko paskutinė, o galiausiai, gavusi išrašą, sužinojo, jog buvo pasišalinusi iš laukiančiųjų eilės.
Pacientų nuolatos yra keliolika kartų daugiau negu personalo, todėl negalima greta kiekvieno pastatyti po darbuotoją jų sekimui.
„Matyt, sulaukęs rentgenologinio tyrimo atsakymų, gydęs gydytojas išėjo į laukimo salę vardu ir pavarde kelissyk pasišaukti pacientės jų aptarimui, ir dėl neaiškių priežasčių jos nerado, o neradęs palaikė pasišalinusia.
Siekdami išvengti tokių nesusipratimų, nuolat raginame pacientus domėtis savo atveju, teirautis registratorių, kokia yra jų tyrimų eiga, esant reikalui paprašyti iškviesti juos gydančius gydytojus ir užduoti jiems rūpimus klausimus“, – pamokė K.Stašaitis.
Pasak jo, jei pacientas mano, kad laukia per ilgai, jam pačiam reikia teirautis priežasčių, užuot pasyviai sėdėjus ir laukus iki išnaktų. Pacientų nuolatos yra keliolika kartų daugiau negu personalo, todėl negalima greta kiekvieno pastatyti po darbuotoją jų sekimui.
O ar į ligoninę atvykus greitosios medicinos automobiliu, laukimas sutrumpėja?
„Pacientų apžiūrėjimo laikas nepriklauso nuo būdo, kaip jis pasiekė kliniką. Galbūt greitąja atvykę pacientai bus greičiau užregistruoti ir mediciniškai surūšiuoti pagal būklę, nes gabendama jį pas mus greitosios medicinos pagalbos brigada užpildys dalį dokumentų ir atliks pradinį būklės vertinimą. Tačiau, jei atvežus į kliniką paaiškėja, kad paciento būklė nėra tokia sunki, jis laukia apžiūros bendroje salėje kaip ir kiti pacientai, kurie atvyko patys“, – atsakė K.Stašaitis.
