Optimizmu trykštančiam veikliam vyrui plėtrai trukdo tik valandų stygius paroje, o visa kita – tik detalės arba laikini sunkumai. Laisvalaikiu K.Kuneika aktyviai keliauja bei į savo kasdienę darbo rutiną grįžta kupinas ne matytų vaizdų, o naujų pojūčių ir energijos.
Energingasis K.Kuneika taip pozityviai pristato savo kasdienybę, kad supranti, jog problema ne mūsų negalios, o požiūris į jas.
– Kiek metų jūs užsiimate verslu? Ar nesudėtinga, nes jūs nematote?
– Verslininkas? Per skambiai pasakyta. Teisingiau sakyti – dirbantis sau. Teko jaunimui mokykloje skaityti paskaitą apie darbo sau ypatumus. Mano manymu, verslininkas yra tas, kuris jau gali sau leisti nedirbti, o važiuoti medžioti krokodilų... Aš savo įmonėje atlieku visus darbus, ko tik prireikia tuo metu: jei reikia, plaunu tualetus, jei reikia – masažuoju. Tokiam tinka aprašymas – dirbi sau (juokiasi).
– Jūs vaikštote su neregio lazdele, nematote, negi galite valyti...
– Kai reikia – viską išmoksti daryti pats. Juk ir namuose reikia apsitvarkyti, valgyti pasigaminti... Taip ir darbe. Apsipratau su darbovietės aplinka ir joje puikiai orientuojuosi.
– Kai jūsų pasiklausai, atrodo, kad net neregio gyvenime nėra iššūkių...
– Kaip aš apsipratau su tuo, kad netekau regėjimo? Pusė metų sunkios depresijos, o vėliau atėjo supratimas, kad jei aš leisiu sau toks būti, sėdėsiu vienas namų kamputyje, liksiu vienišas ir niekam nereikalingas.
Prieš prarasdamas regėjimą buvau užsienio kapitalo įmonės Lietuvoje vadovas. Dėl negalios teko išeiti iš darbo, paliūdėti ir vėl atsitiesti: išmokti vaikščioti, dirbti kompiuteriu, sau padėti... Pradžioje kiaušinius pataikydavau ne į keptuvę, o šalia jos. Didžiai nervindavausi – kaipgi taip? Pasėdėdavau, pakvėpuodavau, nusiramindavau ir vėl pradėdavau iš naujo kepti kiaušinius. Vėliau išmokau kepti net šašlykus. Jokių problemų. Aišku, sudegindavau, įsipjaudavau, numesdavau ant žemės...
– Esate minėjęs, kad su kelio ženklais geriausiai „susipažįstate“ į juos atsitrenkęs.
– Teko gyventi Minijos gatvėje. Vienas ten stovėjęs kelio ženklas buvo lyg užkerėtas: atsitrenki į jį kakta, nors gerai žinai, kad reikia apeiti, praeina 3-4 mėnesiai ir vėl atsitrenki, nors, atrodo, vengi... Tris kartus „pažindinausi“ ir pats sau pripažinau, kad nuo žioplumo vaistų nėra.
Dabar kontakto su aplinka pavyksta išvengti, bet bijau girtis, nes kai tik pasidžiaugiu, namo grįžtu subraižyta kakta. Tampu ramesnis, anksčiau labai skubėdavau lyg akis išdegęs.
– Jūsų aklumas turėjo tapti iššūkiu namiškiams.
– Jiems buvo baisiau nei man (juokiasi). Jau būdamas aklas lankiau hemodializės procedūras, o tam reikėjo iš Rietavo autobusu važinėti į Plungę. Kai pranešiau, kad važiuosiu vienas, o artimųjų palydos atsisakau, namiškiai buvo neviltyje. Užsispyriau ir nepasidaviau, nors bijojau, kaip ir jie, bet neparodžiau...
Iki negalios teko padirbėti ir renginių vedėju Šventojoje.
Mano darbas ir didžiulis pomėgis buvo diskotekų didžėjaus veikla: nuo 15-os tai dariau Rietave. Kartą buvau bare Šventojoje ir savininkui leptelėjau, kad jo didžėjus dirba prastai. Šis pasiūlė atvykti kitais metais ir dirbti geriau už čia samdomą žmogų. Įrodžiau, nes tai buvo mano svajonės išsipildymas. Dirbau pas jį naktimis keturias vasaras. Neturiu jokios viešumo baimės. Labai myliu žmones ir su džiaugsmu lipu į sceną. Kai tik apakau, pradėjau dainuoti aklųjų ansamblyje. Visi net juokdavosi, o ansamblį vadino „Bobutės ir Kaziukas“. Daug renginių, kursų ir net vestuvių teko vesti.
– Buvote ligotas vaikas nuo mažens, patyręs daug sunkumų, atrodytų, gniuždančių sveikatos problemų, tačiau tai nesutrukdė kažko siekti gyvenime...
– Nuo gimimo dėl gydymui taikytų ypač stiprių antibiotikų buvo pažeista mano kasa, išsivystė diabetas. Vos sulaukus 6-erių pasipylė komplikacijos, o 26 metų – prarastas inkstas ir akys. Laimei, inkstas donoro dėka buvo transplantuotas. Esu jam labai dėkingas.
Seniai susitaikiau su savo negalia. Sukūriau darbo vietą sau bei įdarbinau penkis darbuotojus.
– Ar prireikė mokslo?
– Keisčiausia, kad mokytis pradėjau tik tada, kai netekau regėjimo. Iki tol devynių klasių išsilavinimas netrukdė būti įmonės vadovu. Buvau iš tų „šustrųjų“, kuriems mokslo nereikia. Juk buvau partempęs į Rietavą Danijos kapitalo įmonę, kuri surinkdavo antrines žaliavas ir į Kiniją siųsdavo plastiko atliekas. Šioje srityje buvome vieni iš pirmųjų. Uždarbis buvo puikus. Netekęs regėjimo nebemokėjau dirbti kompiuteriu, nemokėjau net vaikščioti. Nežinojau, kaip išplaukti iš užgriuvusių sunkumų, ir greitai atsistatydinau. Įmonė tuo metu savo veiklą tik plėtė, darbo ir įtampos daug, o aš buvau samdomas vadovas, negalėjau visų apsunkinti. Buvau sulaukęs net grasinimų iš kampuotų berniukų, kad nebandyčiau lįsti į metalo supirkimo rinką...
Nusprendžiau baigti vidurinę mokyklą, kai supratau, jog iš aklajam skirtos pensijos Lietuvoje nepavyks išgyventi. Sėdėjau ir sprendžiau, ką daryti: aklojo į darbą niekas neims...
– Su paaugliais vaikščiojote į pamokas?
– Tik įsikišus Švietimo ir mokslo ministerijai, po didelių kovų buvau priimtas į Rietavo Lauryno Ivinskio gimnaziją. Į mokyklą ateidavau tik pasikonsultuoti su mokytojais, atsiskaityti ir, žinoma, ją baigiau jau būdamas Plungės aklųjų organizacijos pirmininku. Kolegos iš Klaipėdos man labai siūlė rinktis socialinio darbuotojo studijas, nes tai derintųsi su pirmininko pareigybe. Pradėjau studijuoti socialinį darbą Telšių kolegijoje ir išgirdau, kad Klaipėdos universitete nesurenka ergoterapeutų grupės. Nusprendžiau pabandyti...
– Taip jūsų gyvenime atsirado masažas?
– Medicina mane visada „kabino“, nes nuo vaikystės važinėjau po ligonines. Studijuodamas KU, kaip būsimas ergoterapeutas mokiausi, kaip žmonėms padėti atgauti dėl įvairių ligų prarastas funkcijas, ypač smulkiąją motoriką. Pavyzdžiui, po stuburo pažeidimo kaklo srityje žmogus nevaldo rankų ir negali net pavalgyti. Tenka mokytis tai daryti. Ergoterapija – labai plati profesija, o jos profesionalų pagalbos žmonėms prireikia daugelyje sričių, ypač senjorams.
Besimokydamas turėjau ir masažo teorijos bei praktikos, bet labai minimaliai. Kategoriškai sakydavau, kad masažuotoju aš tikrai nebūsiu, nes nematantieji dažnai pasuka į šią sritį, o aš bandžiau priešintis ir tradiciškai eiti prieš srovę.
Galiausiai pasukau į masažą: šešerius metus dirbau vienas mažame kabinetuke, vėliau prisipirkau papildomos aparatūros, reikėjo plėstis. Nutariau kurti saloną. Planavau įdarbinti ir neregį draugą, o gal ir daugiau. Taip ir įkūriau pirmą Klaipėdoje neregių saloną „Gydančios rankos“. Rašiau projektą pagal neįgaliųjų užimtumo rėmimo programą, investavau pinigų, kad išsinuomočiau ir paversčiau į masažo saloną patalpas miesto centre. Pirmi žingsniai buvo labai sunkūs, o paskui įsibėgėjau. Bijau girtis, bet lyg ir viskas gerai. Dirbu ir išlaikau darbuotojus. Valstybės parama buvo skirta tik įsikūrimui bei prisakyta, kad trejus metus negaliu bankrutuoti, o vėliau turiu kapstytis pats.
– Masažo specialistą esame linkę įsivaizduoti kaip kaulus lengvai kedenantį stipruolį? Atrodote ramus, geras.
– Jėgos turiu pakankamai. Ir taip kartais pacientai šaukia (juokiasi). Jėgos čia nereikia, labiau – proto. Būtina tik gerai išmanyti kur paspausti.
– Gal jūsų profesijoje privalumu tampa tai, kad aklas žmogus pasaulį jaučia lytėdamas?
– Aš dažnai kartoju – pageidautina, kad masažo profesionalas būtų aklas. Masaže nereikia akių, būtina žmogaus kūną kuo įdėmiau iščiupinėti, o matantis žmogus linkęs pasitikėti akimis. Praslydai pirštais per žmogaus nugarą ir pajauti kiekvieną netinkamai stovintį slankstelį, iššokusį raumenėlį, netinkamą rankų padėtį.
– Žmogaus sveikatos portretą mintyse nusipiešiate lytėdamas?
– Taip. „Pasižiūriu“, t. y. pereinu per nugarą, o geriau visą kūną, rankomis, ir viskas būna aišku. Liūdna, bet tenka konstatuoti, kad Klaipėdos žmonių sveikata prastėja. Kaip stuburo specialistas matau, kad mūsų stuburai tiesiog baisūs. Tragedija. Žmonės vis daugiau sėdi darbe, nejuda grįžę, valgo pernelyg kaloringą maistą, tad turi antsvorio. Skaudžiausia, kad sergančiųjų amžius vis jaunėja. Deja, dvidešimtmečiai mano pagalbos dar neieško. Dauguma mano klientų – darbingi vidutinio amžiaus žmonės, dažniausiai moterys, nes jos labiau savimi rūpinasi. Vyrai pagalbos ieško tada, kai vos paeina...
– Teko sutikti gydytoją, kuri abejojo masažo nauda...
– Jei jai neteko pakliūti pas gerą specialistą, tenka pritarti. Viskas priklauso nuo profesionalo atsidavimo ir požiūrio į pacientą. Jei jūs rinksitės masažą poliklinikoje, jam bus skirta tik 15 minučių, o pacientai eis konvejeriu, toks masažuotojas negalės jums padėti. Aš dirbu su vienu žmogumi ne mažiau nei 45 minutes, o kartais daugiau nei valandą, priklausomai nuo jo problemos. Jau po penkių seansų žmogus pajunta pokytį.
– Jei jūsų pacientas nieko nekeičia savo elgsenoje, tai ir pagydytas sirgs toliau?
– Žinoma, po pusės metų jam teks grįžti pas mane (juokiasi). Mėgstu nieko nekeičiančius, dėl savęs nesistengiančius klientus. Jie masažo salonų nuolatiniai lankytojai.
– O jums pačiam masažo neprireikia?
– Per dieną sulaukiu 10 ar net 15 klientų. Masažas man, kaip ir kolegoms, būtinas. Vienas kitam padedame atgauti sveikatą.
Masažo specialistams tenka ir daug bendrauti. Tu esi ir patarėjas sveikatos klausimais ar net padedi spręsti psichologines problemas. Vyresni žmonės labiau atvirauja, tad pažinti tenka visą giminę.
Konkurencijos nebijau. Mielai priimu darbo praktikos ieškančius žmones. Jei nepadėsi kitam – tau pačiam gyvenime nesiseks. Pacientų yra tiek daug, o gerų masažo specialistų tiek mažai, kad konkurencijos nereikia bijoti, tik stengtis tobulėti. Gydomasis masažas reikalauja daug jėgų, todėl ne visi jį atlieka kokybiškai, tad tai virsta į SPA.
– Dauguma verslininkų sako, kad dirbti sau labai nenaudinga, o jums netrukdo net aklumas...
– Tik aklumas man ir trukdo (juokiasi). Jei ne tai, aš jau turėčiau masažo salonų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Norint plėstis reikia pildyti daug dokumentų, o būdamas aklas tai sunkiai galiu padaryti. Tada viskas stoja arba reikia prašyti kažkieno pagalbos. Įmonė nuosava, aš esu darboholikas, galintis dirbti ir penkiolika valandų į parą, kitiems tai būtų per sunku. Negaliu taip kankinti darbuotojų.
– Gal žmona padėtų?
Vargšė žmona. Gerai, kad jos neturiu. Darbe esu profesionalas, o laisvalaikiu... Problema, kad aš matau tik žmogaus siluetą, o ar ta moteris graži – negaliu įžiūrėti.
– Potencialios mūzos neįžiūrėtumėte?
Manęs daug kas klausia, kaip aš įvertinu moteris. Sakau, kad pagal balso tembrą galiu nusakyti jos išvaizdą. Kol kas atspėju 90 procentų. Man 43 metai: buvo meilė mano gyvenime, gal ir ne viena, kaip ir skausmingos skyrybos... Senstu, vis labiau jaučiu vienatvę, tad to žmogaus šalia labai reikėtų. Gyvenu įprastą socialų gyvenimą, kaip ir sveikieji. Gaila, kad dauguma neregių užsidaro tik tarp likimo brolių ir sesių.
– Ko jums labiausiai trūksta?
– Kad valstybė palankiau žiūrėtų į smulkųjį verslą, ant kurio sprando pati ir laikosi. Kai kreipiesi į atsakingas tarnybas, nesulauki tinkamo atsakymo, o dotacijos atėmimas pritaikomas lengva ranka. Pasijauti bejėgis... Jokio žmogiškumo.
Visiems sakau: būkime aktyvūs, reikalaukime, darykime, nepasiduokime. Ir būtinai šypsokimės!
– Kokia jūsų svajonė?
– Tikrai ne atgauti regėjimą. Svajoju atidaryti dar bent porą masažo salonų. Būna gerų dienų, būna liūdnesnių…
– Kaip vaduojatės iš liūdesio?
– Leidžiu sau liūdėti. Nori verkti – verk. Negalima užgniaužti emocijų. O galiausiai ieškau savo gyvenimo prasmės, važiuoju prie jūros, „skaitau“ audioknygas, keliauju.
– Jūs gi nematote…
– Kelionėmis mane užkrėtė pavaduotoja Diana, kuri su šeima daug keliauja. Keletą kartų su jais pavažinėjau ir noriu keliauti. Kartu su jais važiuoju ir kas kartą grįžtu namo visiškai atsinaujinęs. Tiek pamatau… Oi, nematau aš… Mano „akys“ – klausa, pojūčiai. Vaikštau kartu su gidu ir klausau ištempęs ausis. Stengiuosi kuo daugiau liesti ir pajausti. Būtinai užkopti į piliakalnį, o nulipti šimtais laiptukų žemyn dar baisiau… Kyla iššūkių.
– Esate labai aktyvus socialiniuose tinkluose. Juose galima rasti daug jūsų kelionių nuotraukų, o tai aplinkiniams kelia nuostabą ar net įtarimą, kad gal visgi jūs matote...
– Nuotraukas man įkelia pavaduotoja Diana. Ji man papasakoja, kas nuotraukoje, ir aš nusprendžiu ką publikuoti...
