Griežta disciplina ištisus metus kiekvieną dieną
Šalčio žmogumi vadinamas ekstremalas šiemet išsiruošė į ekspediciją į šiauriausią žemyninės Europos tašką Nordkapą vasario mėnesį ir sėkmingai jį pasiekė. „Per 12 dienų įveikęs 2,2 tūkst. kilometrų esant – 20 °C temperatūrai nesusirgau, neperšalau“, – juokiasi K.Mieliauskas. Sloga, gerklės skausmas, karščiavimas užklumpa vos kartą per metus – dvejus. Nežinau, ar tai atitinka statistiką, kiek kiti žmonės serga. Man padeda griežta disciplina ir kasdienė rutina visus metus – šaltas dušas, sveika mityba, fizinis aktyvumas. Tai leidžia gerai jaustis, susikaupti, nepritrūkti energijos.
K.Mieliauskas dažnai sulaukia klausimų, kaip ruošiasi savo ekstremalioms kelionėms, kaip stiprina organizmą, imunitetą ir jo atsakymas gali nustebinti: jokių ypatingų priemonių nesiima. Išimtis – 2019 m. ekspedicija Jakutijoje, šalčiausioje žemės vietoje. „Žinojau, kad manęs ten laukia 50 laipsnių Sibiro speigas, o jutiminė temperatūra važiuojant motociklu būna dar žemesnė. Kad kūnui tai nebūtų pirmas kartas, prieš kelionę reguliariai lankiausi šalčio kabinose, vadinamose kriokamerose kuriose temperatūra nukrenta iki –140 °C, jose galima būti ne daugiau nei tris minutes“, – pasakoja Karolis.
Tąsyk įveikęs 1 tūkst. kilometrų motociklu tokiomis ypač atšiauriomis sąlygomis aštrių pojūčių mėgėjas dar nusprendė išsimaudyti upėje, kuri nebuvo užšalusi dėl įtekančių šaltinių. Tada buvo lauke minus – 48 °C ir jam buvo smalsu išbandyti, ką pajus palyginus su Lietuva, kai neria į eketę esant 10 laipsnių šalčiui. Fizine prasme, kūno, pojūtis buvo tas pats, nes vandens temperatūra turbūt buvo panaši. Tik protas kitaip reagavo. Išlipus iš vandens taip pat kurį laiką atrodė labai šilta, tik kai nusišluostė ir apsirengė suvokė, kad šalčio pojūtis kitoks, reikėjo aktyviau pajudėti, bet visgi nesusirgo.
Po to buvo Baikalas, pervažiuotas tris kartus žiemą, šlapiomis kojomis, nes vis reikėjo bandyti ledo stiprumą. Paskutinioji kelionė Suomijoje irgi buvo ties galimybių riba: „Tai populiari kryptis tarp motociklininkų, nes maršrutas įdomus, bet dauguma stengiasi ten vykti rugpjūtį, kai mažiau lietaus ir nešalta. O aš pasirinkau vasarį, nes man patinka didesni išbandymai. Kai pradėjau važiuoti buvo apie 0 laipsnių, bet kitą dieną atšalo iki minus 20 ir panaši temperatūra laikėsi visą kelionę. Be to, buvo sniego, slidu ir stiprus šoninis vėjas. Ir motociklui, ir organizmui tai nemažas išbandymas“.
Keliautojo teigimu, atlaikyti tokį orą padėjo ne tik stiprus imunitetas, bet ir šiltas maistas. Pasisekė, kad Skandinavijoje net važiuojant ne pagrindiniais keliais visada randi kokią kavinę ar degalinę. Jei žiemą ilgiau būna lauke, pavyzdžiui, visą dieną daug vaikščioja miškais, irgi svarbu būti sočiam. Kadangi didesnio fizinio krūvio metu energijos poreikis taip pat labai išauga, šiltas maistas padeda jos lygį išlaikyti. Sudėtingiau buvo Sibire, kur teko valgyti tai, kas tuo metu prieinama, pavyzdžiui, arklieną, nes kitokios mėsos nebuvo, negalvojant apie skonį, suvokiant, kad neturi kitos išeities.
Sustiprina grūdinimosi ir sveikos mitybos efektą
K.Mieliauskas mano, kad sėkmę sudėtingose ekspedicijose nemaža dalimi lėmė tai, kad jis, galima sakyti, visą laiką yra pasiruošęs ekstremaliems iššūkiams: „Šaltas vanduo man labai patinka, ar bėgtų iš dušo, ar panirus į ežerą, upę. Taip pradedu kiekvieną dieną. Buvimo šaltame vandenyje žiemą rekordų nesiekiu, kartais trys, kartais viena minutė, pagal pojūtį. Panirus į jį užplūsta ramybė, o po to atrodo, visos ląstelės stiebiasi į viršų, apima energijos antplūdis. Kai būnu Vilniuje lendu po dušu, kai sodyboje – į tvenkinį, kartais bevaikštinėdamas gamtoje ir ekspromtu įšoku į kokį upelį“.
Norint stiprinti organizmą, nebūtina iškart nerti į eketę, pradžia gali būti penkių sekundžių šaltas dušas po karšto, kad išbandytumėte, kokius pojūčius tai sukelia, pataria pašnekovas. Jis atkreipia dėmesį, kad organizmo atsparumo didinimas glaudžiai susijęs su kitais sveikatai palankiais pasirinkimais. Visų pirma mityba. Kasdien su retomis išimtimis, o ypač ruošdamasis ekstremaliai kelionei stengiasi valgyti sveiką ir įvairų maistą. Pirmiausia vengia perdirbtų produktų, pusgaminių. Svarbu, kad valgiaraštyje būtų pakankamai skaidulų, baltymų, mineralų ir vitaminų.
Keliautojas neįsivaizduoja dienos be šviežių daržovių, kruopų, ypač mėgsta įvairias košes su daržovėmis. Mėsą naudoja saikingai, dažniau renkasi žuvį, riboja druską. Cukraus beveik nenaudoja, nebent jo būna įdėta į kitus produktus. „Ne tik dėl to, kad cukrus daro žalą organizmui, bet ir dėl to, kad man nepatinka, kaip jis mane veikia – po to jaučiuosi irzlus, sudirgęs, hiperaktyvus“, – dalijasi Karolis. Jis pataria prie stalo sėsti tik tada, kai esame alkani, o ne dėl įpratimo, kompanijos. Taip išugdomas įprotis valgyti tik tada, kai organizmas jaučia poreikį ir iki tol, kol pajuntamas sotumas.
„Ir kai nesu išvykęs gyvenu aktyviai, esu užsiėmęs, turiu daug įvairios veiklos, ypač pasirengimo naujai ekspedicijai įkarštyje. Ne visada pavyksta pavalgyti laiku, pasirinkti patiekalus, kurių norėčiau. Kita vertus, net ir maitinantis subalansuotai sunku pačiam įvertinti, ar organizmas gauna pakankamai visų būtinų medžiagų, o tyrimams pritrūksta laiko. Rizikuoti negaliu sau leisti, todėl visada papildau mitybą mineralais, vitaminais, biologiškai aktyviais komponentais, kurių reikia ištvermei palaikyti ekstremaliomis sąlygomis, o kartu imunitetui užtvirtinti“, – aiškina K.Mieliauskas.
Jis dalijasi, kad ruošdamasis ekspedicijose laukiantiems iššūkiams neeksperimentuoja, imunitetui užtvirtinti renkasi ne kartą išbandytą ir gerai suveikusį stiprų kompleksą su ežiuolėmis – „Immunace“. Jį visada galima rasti ir Karolio kelioniniame krepšyje, ar riedėtų į šiaurę, kur laukia išbandymai šalčiu, ar į pietus, kur alina karštis. „Kasdien po vieną tabletę ir esu ramus, kelionėje tai labai patogu. Vartoju šį antioksidantų derinį jau ne vienerius metus ir iš to, kaip jaučiuosi, iš savo organizmo būklės, atsparumo kraštutinėms temperatūroms, kitoms rizikoms suprantu, kad jis veikia“, – sako nuotykių ieškotojas.
Įvertina organizmo galimybes ir aplinkybes
Svarbiausios medžiagos efektyviam imuninės sistemos palaikymui yra antioksidantai, padedantys apsisaugoti nuo ją silpninančių laisvųjų radikalų ir ląstelių oksidacinio pažeidimo. Antioksidantai yra kelių tipų, tačiau visi tarpusavyje susiję ir veikia kaip tinklas. Antioksidantų žmogus gauna su maistu, geriausiai žinomi – vitaminai C, E, D, cinkas, manganas, selenas, varis. Tačiau organizmo galimybės kaupti antioksidantus yra ribotos, tad pavienių antioksidacinių medžiagų vartojimas net didelėmis dozėmis neefektyvus. Tuo metu jų deriniai pasižymi sinerginiu poveikiu.
Lietuvoje gauti pakankamai vitamino D yra gana sunku, ypač rudenį ir žiemą, kadangi saulėtų dienų turime ne tiek daug, be to, šiuo metų laiku jos labai trumpos. Dar vienas iššūkis – su maistu suvartoti pakankamai seleno, kadangi mūsų platumų dirvožemyje jo yra nedaug, čia užaugintose kultūrose seleno būna mažiau palyginus su užaugintomis kitose šalyse. Be to, moksliniai tyrimai rodo, kad per pastaruosius keliasdešimt metų maiste smarkiai sumažėjo vitaminų ir mineralų, todėl net maitinantis įvairiai ir subalansuotai tampa vis sunkiau gauti visų reikalingų maistingųjų medžiagų.
„Pasidomi, paieškai informacijos, paskaitai ir abejonių nekyla, kad papildomai pastiprinti imunitetą būtina. Ir ruošiantis kelionei, ir jos metu, kai nuovargis ir įtampa didžiuliai. Keliaujant esu pastebėjęs, kad iš komandos narių visuomet kas nors kuo nors suserga, tai peršąla, tai kokia infekcija užsikrečia. O aš vis „išsisuku“, ir manau, tai tikrai nėra atsitiktinumas. Man svarbu išvengti ligų ir dėl to, kad beveik nenaudoju vaistų, tik išimtiniais atvejais, kai be jų niekaip neįmanoma apsieiti“, – atkreipia dėmesį motociklininkas ir keliautojas K.Mieliauskas.
Garsusis ekstremalas primena dar vieną svarbų geros savijautos ir atsparumo elementą – fizinį aktyvumą, nesvarbu, koks metų laikas ir oras. Judėjimas jam būtinas kasdien, bet kokia forma. Tarp ekspedicijų poilsio ant sofos nepraktikuoja, susigalvoja visokiausios veiklos. Tarkime, šią vasarą, išsiruošęs į renginį Šventojoje važiavo tik neasfaltuotais keliais ir kol pasiekė kelionės tikslą motociklu nuriedėjo 1360 kilometrų vietoje 350. Kovo mėnesį pėsčiomis įveikė piligrimų kelią nuo Porto Portugalijoje į Santjago de Kompostela Ispanijoje – nei daug nei mažai – 284 kilometrus.
„Turiu pripažinti – net man 10 valandų ėjimo 12 dienų iš eilės nėra toks jau lengvas užsiėmimas. Nors ir labai mėgstu vaikščioti, tai reguliariai darau būdamas Lietuvoje ar bet kur kitur, jei tik nevažiuoju motociklu. Tai puikus būdas judėti, skirtingu tempu, su lazdom arba be, miške, kalnais. Kartu tai ramybė, gamtos stebėjimas, pabuvimas su savimi, galimybė išeiti iš stresinės būsenos. Mūsų organizmas yra sudėtinga skirtingų organų ir sistemų visuma, kurioje viskas susiję. Ir visi šie faktoriai yra svarbūs kalbant apie kūno atsparumą, imunitetą“, – patikina pašnekovas.
