Su persodintomis kepenimis Eglė gyvena jau 11 metų, tačiau iki šiol sako, jog jai svarbi kiekviena diena. Moteris iki šiol jaučia dėkingumą tiems, kurie tragedijos akivaizdoje priėmė nelengvą sprendimą: avarijoje žuvus artimam žmogui paaukoti organus. Tąsyk Eglei buvo svarbios ne tik dienos, bet ir valandos – jaunos moteris būklė buvo kritinė, o tai, kad vos per parą atsirado tinkamas kepenų donoras, galima vadinti stebuklu.
„Neseniai mačiau, kaip Lietuvos transplantacijos biuras paviešino vaizdo klipą, kaip atveža motociklo avarijoje žuvusį jauną vaikiną. Apsiverkiau, man tiesiog riedėjo ašaros. Juk mano donorės artimieji irgi bučiavo ją, glostė, atsisveikino. O aš – gyvenu. Donorystė yra tokia“, – ašarų neslėpė E.Kadžiulienė.
Panevėžyje gyvenanti 37-erių Eglė jau 11 metų švenčia antrąjį savo gimtadienį. Jis – kovo 28 dieną. Tądien Varšuvoje jaunai moteriai skubos tvarka buvo persodintos kepenys, o į Varšuvos ligoninę iš Poznanės ji buvo nuskraidinta sraigtasparniu.
Tuo metu kartu su vyru Lenkijoje gyvenusi Eglė iš vakaro atsigulusi sveika, kitą rytą pastebėjo pageltusius akių obuolius. Per kelias dienas ją ištiko kepenų koma, o gyvybė pakibo ant plauko.
Ligos priežasties nerado
Tai nutiko 2008 metų antrąją Velykų dieną. „Buvo pavasaris, Velykų stebuklo laukimas, laikas, kai krikščioniškas pasaulis pradeda gyventi šventiniu laukimu, garbina Dievą.
Kartu tai buvo didžioji mano gyvenimo savaitė. Viskas prasidėjo pirmadienį. Pabudusi iš ryto pamačiau, kad man pageltonavo akys. Tada dar klausiau vyro, ar man nesivaidena“, – pasakojo moteris.
Pabudusi iš ryto pamačiau, kad man pageltonavo akys. Tada dar klausiau vyro, ar man nesivaidena.
Eglė į vietos medikus kreipėsi iš karto. Jai buvo atlikti tyrimai ir paaiškėjo, kad smarkiai pažeistos kepenys.
Po tyrimų E.Kadžiulienę perkėlė į infekcinę ligoninę. Medikai toliau ieškojo ligos priežasties: buvo atlikti tyrimai dėl hepatito C, kepenų vėžio. Tačiau diagnozės nepasitvirtino, o Eglės sveikata blogėjo.
„Galiausiai trečiadienio naktį seselės mane rado susisukusią į kamuoliuką. Aš jau nebekalbėjau. Nors dar iš vakaro normaliai bendravau, kalbėjausi su seselėmis, susirašinėjau su vyru. Kaip sužinojau vėliau, ištiko kepenų koma“, – kalbėjo Eglė.
Donoras atsirado per 24 valandas
Kas buvo toliau, moteris neprisimena. Šio savo gyvenimo tarpsnio akimirkas jį susidėliojo lyg mozaiką – iš mamos, artimųjų, vyro pasakojimų.
Eglę vietos medikai skubos tvarka įtraukė į laukiančiųjų kepenų donoro sąrašą – jame ji buvo įrašyta pirmuoju numeriu.
Stebuklu galima vadinti tai, kad jai tinkančio donoro jauna moteris sulaukė per 24 valandas – tuo metu Lenkijoje įvyko avarija, kurios metu žuvo jauna mergina.
„Žinau tik tiek, kad ji už mane jaunesnė. Ir kad žuvo avarijoje. Man tuo metu buvo 25 metai, tai ji dar jaunesnė. Ir ta žūtis, autokatastrofa...
Aš nežinau, ar turėčiau stiprybės sužinoti dar daugiau ir padėkoti artimiesiems. Juolab kad tai visame pasaulyje yra neviešinama.
Aš turiu susikūrusi savo bažnyčią, kasdien meldžiuosi ir kas rytą atsibudusi dėkoju. Man yra svarbi kiekviena nugyventa diena“, – kalbėjo Eglė.
Jauna moteris prisimena ir vieną žinomą Lietuvos atlikėją, kuriam taip pat buvo pažeistos kepenys, tačiau donoro jis taip ir nesulaukė: „Ir kiek žmonių nesulaukia?“
Aš nežinau, ar turėčiau stiprybės sužinoti dar daugiau ir padėkoti artimiesiems.
Pasak Eglės, transplantacija yra pats jautriausias gydymo būdas.
„Ir pats moderniausias. Nes tai yra kažkoks stebuklas, tai nėra kažkas, kas sukurta laboratorijoje, to nenusipirksi nuėjęs į vaistinę, kad ir kaip brangiai tai bekainuotų. Tai yra žmogiškumas, atjauta.
Tu gauni organą ir džiaugiesi, nuo tos datos pradedi skaičiuoti savo antrą gyvenimą, nors tas, kuris tau padovanojo, tą dieną mini savo artimojo mirties metines“, – kalbėjo Eglė, kuri po operacijos įsijungė į tokius žmonės vienijančios organizacijos „Gyvastis“ veiklą.
Apie persodinimą sužinojo po operacijos
Sutikimą persodinti kepenis pasirašė Eglės artimieji, o ji pati apie tai sužinojo tik praėjus maždaug dešimčiai dienų po operacijos.
Apie tai jai atsargiai pasakė vyras. Tiesa, iš karto Eglei pasakyta tik dalis tiesos – kad atlikta kepenų operacija ir nuo kepenų pašalinta cista. Artimieji tiesą Eglei pasakė palaipsniui, nenorėdami sukelti šoko.
Kai moteris galiausiai sužinojo, kad jos kūne – kito žmogaus organas, ji ėmė domėtis apskritai transplantacija bei kepenų ligomis.
„Iki operacijos aš net nežinojau, kur žmogaus kūne yra kepenys“, – kalbėjo ji.
Eglė pasakojo, kad iki ligos nėra piktnaudžiavusi nei maistu, nei alkoholiu. „Visada gyvenau sveikai, nevalgiau riebaus ar greito maisto, negėriau jokių kokakolų. Net susirgusi negerdavau vaistų, o stengiausi gydytis natūraliomis priemonėmis. Šeimoje sergančių kepenų ligomis taip pat nebuvo“, – pasakojo pašnekovė.
Priežasties nežino iki šiol
Kas visgi nutiko 2008-ųjų metų pavasarį, Eglė nežino iki šiol. To nežino nė medikai. Nors įvairūs tyrimai buvo daryti ne tik prieš, bet ir po operacijos, kas sukėlė kepenų pakitimus, o vėliau – ir komą, nežinia.
„Mano atvejis išskirtinis. Kaip sakė lenkų gydytojai, jie yra turėję daug patirties, daug operavę, taip pat ir jaunų moterų. Bet tokio atvejo, kaip mano, kai per vieną parą ištinka kepenų koma, dar nebuvo.
Mano ligos istorijoje visur įrašyta: neaiškios kilmės žaibinis kepenų nepakankamumas.
Po transplantacijos, kai sustiprėjau, atsigavau, grįžau į Lietuvą, buvo atlikta dar aibė tyrimų. Niekas nepasitvirtina, niekas.
Baisu yra tai, kad, kaip žinau iš medikų, tokių atvejų daugėja – staigiai atsisako kepenys, ir tai būdinga jauniems žmonėms, iki 25 metų, ypač – moterims. Yra net 19, 20 metų merginų, kurios dar negimdžiusios, dar nesukūrusios šeimų“, – kalbėjo Eglė.
Tokio atvejo, kaip mano, kai per vieną parą ištinka kepenų koma, dar nebuvo.
Nuolat lankosi pas medikus
Kepenys, pasak Eglės, yra sudėtingas organas. Žmogus, laukiantis inksto ar net širdies donoro, gali laukti ilgiau, o laukiantis kepenų negali.
„Nes kepenys ką daro? Jos viską nuodija, visą organizmą, ir baisiausia, kai nueina į smegenis. O kai jau į smegenis nueina, negrįžtamai pažeidžia. Negaliu mediciniškai paaiškinti, bet taip yra“, – svarstė pašnekovė.
Be to, persodintą organą organizmas gali atmesti. Todėl visus vienuolika metų, maždaug kas tris mėnesius, Eglė lankosi Santaros klinikose, pas gydytoją Aridą Buivydienę.
Organizmas gali atmesti
Eglė pasakojo, kad jos organizmas per 11 metų du kartus buvo atmetęs persodintas kepenis.
„Ir tu nieko nejauti, nieko neskauda, tik tyrimai parodo. Tos kepenys, su jomis galima išeiti iš proto. Atrodo, kad viskas gerai, o nuvažiuoji pas gydytoją, vėl fermentai sukilę baisiausiai. Kas tada? O tada tai jau ponas prednizolonas. Tai yra siaubingas hormoninis vaistas.
Dar priklauso nuo atmetimo sudėtingumo. Jei būna lengvesnė forma, geri vaistus arkliškom dozėm, ypač pirmomis paromis. Jei visai sunki forma, tada guldo į ligoninę ir lašina lašines. Siaubas, kaip būna negera“, – kalbėjo Eglė.
Moteriai teko prisitaikyti ir prie naujų mitybos įpročių. Pirmus metus, kurie ir yra patys sunkiausi, ji maistą ragaudavo po kąsnį ir stebėdavo organizmo reakciją. Žinoma, ir racionas – tik dietinis, jokių keptų, rūkytų, aštrių, sūrių, saldžių produktų, taip pat jokių citrusinių vaisių.
Laimė – galimybė būti mama
Sergant tokia liga, tampi nedarbingas. Eglė sako greitai pavargstanti.
„Kiek esu bendravusi, kas gyvena su persodintais inkstais, širdimi – jie stipresni už mane.
Esu bendravusi ir su sergančiais hepatitu C. Skirtumas tas, kad žino, jog serga, jiems blogai, tada padaro operaciją, ir jiems pagerėja, kai kurie sugrįžta į darbus. Transplantacija jiems ne tik pratęsia gyvenimą, bet ir gyvenimo kokybę pagerina.
O aš juk buvau sveika, ir staiga – nieko nebegaliu. Pirmais metais buvau priklausoma absoliučiai nuo visko. Neturėjau jėgų valgyti pasidaryti, namų susitvarkyti. Pasidarai pats kaip vaikas, viskas tau – pirmi kartai“, – kalbėjo pašnekovė.
Kiekvienas Eglės rytas, sako ji, prasideda nuo vaistų. Pradeda juos gerti nuo 8-tos valandos ir per kelias valandas išgeria apie dešimt tablečių: „Čia man kaip „Tėve mūsų“.
Baigiantis pokalbiui Eglė šypteli: „Turiu vieną sūnų – Jokūbą. Jam dabar 12 metų. Ir mes augam kartu, jis net vyresnis už mane. Juk aš skaičiuoju dar tik vienuoliktus savo metus. Esu laiminga, kad galiu būti Jokūbui mama. Juk jis galėjo likti be manęs.“
