Kepenų ligos dažnai ilgą laiką neturi jokių požymių. Tai atitolina jų diagnostiką ir pablogina gydymo rezultatus. Viena pavojingiausių, nors ir retų virškinimo ligų, yra kepenų vėžys. Kaip teigia Lietuvos gastroenterologų draugijos prezidentas, Kauno klinikų (KMUK) Gastroenterologijos klinikos vadovas prof. habil. dr. Limas Kupčinskas, pagal sukeliamų mirčių skaičių kepenų vėžys yra ketvirtoje vietoje po kitų virškinimo trakto – žarnyno, skrandžio ir kasos – vėžių.
Kepenys nėra atskirai veikiantis organas, tai svarbiausia virškinimo liauka, tikra organizmo laboratorija, atliekanti daug svarbių funkcijų. Kepenys sintetina baltymus, kaupia vitaminus, dalyvauja medžiagų apykaitoje, apdoroja hormonus, kontroliuoja cholesterolio kiekį organizme ir kt. Tai didysis organizmo filtras, atliekantis apsauginę funkciją: valo kraują nuo toksinų, įvairių cheminių medžiagų.
Pavojingiausi lėtiniai uždegimai
Prof. L. Kupčinskas pasakoja, kad kepenų vėžys dažniausiai yra lėtinių virusinių kepenų ligų, pavyzdžiui, hepatito B arba hepatito C, paskutinė stadija. Šie virusai perduodami per kraują ir kitus organizmo skysčius. Organizme jie sukelia lėtinį kepenų uždegimą, kuriam progresuojant vyksta kepenų audinio apmirimas (nekrozė). Apmirusiose organo vietose susidaro randinis audinys, kuris ilgainiui gali virsti kepenų ciroze su jai būdinga audinio mazgine regeneracija. Būtent šie mazgeliai maždaug 3–5 proc. ligonių per metus progresuoja į kepenų vėžį. Kartais vėžys gali išsivystyti sergantiems B ir C virusiniais hepatitais dar iki cirozės atsiradimo.
„Vėžys gali išsivystyti ir dėl kitų priežasčių, kurios sukelia kepenų cirozę. Pavyzdžiui, dėl alkoholinės kepenų cirozės, genetinių kepenų ligų, kepenų suriebėjimo. Itin retai pasitaiko, kad kepenų vėžys atsirastų dėl apsinuodijimo kancerogeninėmis medžiagomis arba pelėsinių grybelių gaminamomis nuodingomis medžiagomis – mikotoksinais“, – pasakoja gastroenterologas prof. L. Kupčinskas.
Kepenų vėžys neišrankus
Hepatitais B ir C galima užsikrėsti per kraują ir organizmo skysčius. Dažniau tikrintis dėl hepatito B turėtų asmenys, turintys daug seksualinių partnerių. Didesnė hepatito C grėsmė yra žmonėms, kuriems iki 1994 m. (tais metais atsirado testas C virusui nustatyti) buvo perpiltas kraujas arba iki to laiko jie patys davė kraujo, hemodializuojamiems ligoniams, nors kartą naudojusiems leidžiamuosius narkotikus, taip pat – turintiesiems tatuiruočių. Retesniais atvejais virusiniais hepatitais užsikrečiama buitiniu keliu, pavyzdžiui, naudojant tą patį dantų šepetėlį, manikiūro įrankius. Profesorius iš dalies paneigia visuomenėje gajų įsitikinimą, kad kepenų ligomis ir jų vėžiu serga tik piktnaudžiaujantys alkoholiu arba nuo narkotikų priklausantys asmenys.
„Į kepenų vėžio rizikos grupes patenka net hemodializuojami pacientai. Retais atvejais hepatito C virusą motina per kraują gali perduoti kūdikiui“, – tvirtina KMUK Gastroenterologijos klinikos vadovas prof. habil. dr. L. Kupčinskas. B hepatitas tokiu keliu nebeperduodamas, nes visi kūdikiai Lietuvoje yra skiepijami nuo šio viruso.
Nesaikingas alkoholio vartojimas didina kepenų ligų riziką. Kepenų cirozė gresia vyrams, vidutiniškai išgeriantiems daugiau kaip 4–6 alkoholio vienetų per parą ir moterims, suvartojančioms daugiau kaip 3–4 alkoholio vienetus per parą.
Diagnostika ir gydymas
Kepenų vėžys dažniausiai išsivysto palaipsniui ir ligoniai kreipiasi į gydytoją ligai jau pažengus: nustatomos padidėjusios kepenys, skysčių susikaupimas pilvo ertmėje ar pilvaplėvėje, geltos apraiškos.
Dažniausiai kepenų vėžiu suserga ligoniai, kuriems jau išsivystė kepenų cirozė. Todėl norint anksti aptikti vėžį, sergantiesiems kepenų ciroze rekomenduojama kas 6 mėnesius atlikti kepenų tyrimą ultragarsu ir kraujyje patikrinti vėžio biologinio žymens – alfafetoproteino koncentraciją. Tai du pagrindiniai tyrimai, leidžiantys anksti nustatyti kepenų vėžį. Įtariant ligą naudojami ir kiti, dar tikslesni diagnostiniai tyrimai: kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, gali būti atliekama biopsija, kai kepenų audinio dalis tiriama mikroskopiškai.
Ankstyvos stadijos vėžys, kai nėra pažengusi kepenų cirozė, gydomas chirurginiu būdu – auglys išoperuojamas. Tais atvejais, kai auglys ne didesnis kaip 5 centimetrai, galima atlikti kepenų persodinimą.
„Kai išvardyti gydymo metodai netinka, vėžio ląstelės naikinamos elektrokoaguliaciniu būdu – išgarinamos radiodažnumine banga. Taip pat taikomas radiologinis metodas, kai ligoniui suleidžiama chemoterapiniu vaistu padengtų kapsulių į auglio arteriją ir ji užkemšama. Auglius galima naikinti ir radioaktyviu itrio izotopu“, – gydymo metodus nurodo gastroenterologas prof. Limas Kupčinskas. Ligoniai, kuriems invaziniai ir chirurginiai gydymo metodai netinka, yra gydomi naujai sukurtais „taikinių terapijos“ vaistais, leidžiančiais prailginti užleistų vėžio atvejų ligonių gyvenimo trukmę.
Paciento istorija: vėžio diagnozė gyvenimo planų nepakeitė
Vėžys nesirenka pagal profesiją ar pomėgius. Kartais jis išdrįsta mesti likimo pirštinę net su ligomis kovojantiems medikams. Invazinį ir chirurginį gydymo metodus išbandė 72 gyvenimo metus skaičiuojantis kaunietis medikas Ričardas Mataras.
Pastarąjį dešimtmetį R. Mataras išgirdo net dvi vėžio diagnozes: prostatos ir kepenų. Greta šių ligų pašnekovas sirgo cukriniu diabetu, ištvėrė abiejų akių operacijas ir, kaip pats sako, išgyveno „galingą“ miokardo infarktą. „Pasiūlymo išsitirti kepenis sulaukiau iš rezidentės, kuriai nerimą sukėlė mano kepenų fermentų parodymai. Tuo metu jokių ligos simptomų nejutau. Man buvo atlikta kompiuterinė tomografija ir kepenų audinio biopsija. Visi tyrimai patvirtino – kepenų vėžys“, – ramiu balsu dėsto R. Mataras.
Šiam pacientui buvo atlikta kepenų auglio operacija, o po jos vaistais pavyko sėkmingai išgydyti ir kepenų vėžio priežastį – C virusą. Visą gyvenimą daug dirbęs, aktyviai gyvenęs ir alkoholiu nepiktnaudžiavęs medikas džiaugiasi galimybe gyventi toliau ir planų turi mažiausiai dešimčiai metų.
