Nuo fizinio krūvio stigo oro, apimdavo dusulys
Kęstučiui – 39 metai, tačiau širdies problemų jis turi jau nuo 21-erių – jam vis sutrikdavo širdies ritmas.
Kiek kartų jam medikai atstatinėjo sutrikusį širdies rimtą, gerai neatsimena. „Gal kokius septynis“, – teigia vyras.
„Kai matai, kad jau blogai, tada registruojiesi pas gydytoją, geri kraują skystinančius vaistus, po to atliekamas tyrimas. Tada guliesi į ligoninę, kur elektrošoku atstatomas širdies ritmas. Paskui vėl gyveni“, – kalbėjo panevėžietis.
Pasak pašnekovo, negalavimus dėl širdies jis greičiausiai paveldėjo iš tėvo.
„Kai prieš kariuomenę reikėjo praeiti medicinos komisiją, man jau tada kažką įtartino rado, sako, eik į ligoninę“, – pasakojo vyras.
Tiesa, tąsyk jam tyrimai nebuvo atlikti, mat už juos reikėjo mokėti pačiam, o dar po metų Kęstutis buvo vėl pašauktas atlikti tarnybą.
Antrą kartą, komisijoje tikrinant sveikatą, nieko bloga medikai nepastebėjo. Tačiau tarnybos metu K.Adomavičiui nebuvo lengva: pratybų metu nuo didelio fizinio krūvio stigdavo oro, apimdavo dusulys.
Nuėjo persirengti – pabudo reanimacijoje
Einant metams Kęstutis kone įprato prie to, jog jam kartais tenka gultis į ligoninę atstatyti širdies ritmą. Ši procedūra nerimą kėlė tik pirmąjį kartą.
„Paguldo, gauni elektros smūgį, ir viskas. Pirmą kartą buvo baisu. O dabar nieko. Suleidžia vaistų, atsijungi pusvalandžiui, ir tiek. Paties impulso nejauti, o prabudęs jauti, kad skauda krūtinę“, – pasakojo vyras.
Tačiau pernai širdis pateikė jau kitokį ir žymiai pavojingesnį siurprizą. Viena liepos mėnesio diena vyrui tapo antruoju gimtadieniu. Tąsyk, baigęs darbą, Kęstutis nuėjo persirengti.
Paguldo, gauni elektros smūgį, ir viskas. Pirmą kartą buvo baisu. O dabar nieko.
„Ir viskas. Atsikėliau reanimacijoje. Nieko neprisimenu. Tiesa, tą pačią dieną aš puikiai atsimenu, kaip važiavome, kaip pietus valgėme, kad kalbėjau su žmona ir vaikais.
Bet iš gyvenimo, iš atminties visiškai prapuolė dvi prieš tai buvusios dienos“, – pasakojo panevėžietis.
Pasirodė, kad šeštadienį ir sekmadienį jis dirbo pas seserį namuose – vedžiojo grindinį šildymą.
„Su kolegomis ten visą savaitgalį dirbau. Pirmadienį sakiau, kad pabaigsim. Nuotraukos telefone yra, ką aš dirbau, o aš neatsimenu, kad būčiau ką nors daręs.
Paskutinis, ką atsimenu, kad pirmadienį atėjau į darbą. O pabudau ligoninėje. Nesupratau, kas nutiko. Buvo prijungta aparatūra, aš norėjau keltis ir eiti į darbą“, – sakė K.Adomavičius.
Gaivinti pradėjo bendradarbiai
Kas įvyko pirmadienio vakarą, po darbo, Kęstutis sužinojo jau vėliau. Tiesą sakant, sužinoti kaip ir nebuvo ko. Jis tiesiog prarado sąmonę.
Laimei, tuo metu šalia buvę kolegos nesutriko ir ėmė vyrą gaivinti.
„Taip, kaip mokėjo, taip ir darė. Išvilko mane iš tos mūsų patalpos į lauką, pradėjo minkyti širdį. Vieni minkė, kiti kvietė greitąją. Man taip pasakojo. Greitoji buvo netoli, greitai atvažiavo, baigė reanimuoti, išvežė.
Kaip vėliau sakė medikai, tai ir išgelbėjo gyvybę. Buvo lemiamos penkios minutės, jei nebūtų gaivinę – būtų viskas“, – sakė vyras.
Tiesa, jokių tunelių su sklindančia šviesa vyras teigia nematęs. Tačiau patirtą jausmą jis vadina įdomiu.
„Aš lyg dirbau, ėjau iš kambario į kambarį, kažko ieškojau. Vaikščiojau po sesės namus. Bet daugiau nieko. Tik vaikščiojau: čia kambarys, čia kambarys. Kaip sapnas“, – sakė panevėžietis.
„Nieko nesupratau, kas vyksta“
Pasak K.Adomavičiaus, nuvežus į ligoninę jis buvo panardintas į dirbtinę komą.
„Aš visus išgąsdinau, ėjo prie manęs, stovėjo kaip prie kapo. Į reanimaciją neleidžia juk ilgam. Pasakojo, kad buvo sesės, brolis, tėvai, žmona, uošviai. Visi norėjo pastovėti“, – šyptelėjo Kęstutis.
Tada, kai vyras buvo žadinamas iš komos, prie jo taip pat buvo artimieji. Pirmuosius klausimus jam uždavė medikai, po jų – žmona. Kęstučio klausinėjo įvairių dalykų: ar vedęs, ar turi vaikų, kuo vardu žmona.
Taip buvo tikrinama, ar jam nedingusi atmintis, ar po nelaimės neliko pasekmių.
„Žiūrėjo, ar ne durnas likau. Pats gydytojas sakė: klausinėkit visko. Atsakiau normaliai, viską žinojau.
Bet jausmas – labai keistas. Nieko nesupratau, kas vyksta. Kai tu atsibundi po dviejų parų išėjęs į darbą, plikas ir kažkuo užklotas, aparatai pajungti, kažkas pypsi. Kaip suprasti, kas čia buvo?“ – kalbėjo Kęstutis.
Aš visus išgąsdinau, ėjo prie manęs, stovėjo kaip prie kapo. Į reanimaciją neleidžia juk ilgam.
Buvo implantuotas defibliaratorius
Ligoninėje vyras praleido apie dvi savaites. Jam buvo implantuotas defibriliatorius, o išėjus iš ligoninės teko mokytis gyventi su nauju kūne esančiu prietaisu.
Jis, beje, matomas ir vizualiai – tai maždaug kumščio dydžio gumbas, esantis kairėje krūtinės pusėje. Pats prietaisas – po oda.
Kaip netrukus po įvykio rašė žiniasklaida, Kęstutis tapo pirmuoju Panevėžio ligoninės pacientu, kuriam buvo implanuotas toks defibriliatorius.
Operacijos metu padaromas pjūvis krūtinės ląstoje, po oda suformuojama „kišenė“, kur patalpinamas iš titano pagamintas aparatas. Nuo jo per poraktikaulinę veną į širdį įvedami laidai.
Pasak Kęstučio, aparato tikslas – „užkurti“ širdį sutrikus jos ritmui. Tiesa, kaip praktiškai tai veiks, jis sako dar nežinantis, mat kol kas tokio įvykio nebuvo.
„Jei pajus, kad stoja širdis, jis trenks smūgį. Reikia mokytis gyventi su šiuo aparatu“, – aiškino pašnekovas.
Tarkim, važiuodamas automobiliu jis saugos diržą segasi ne įprastai, o labiau per juosmenį, taip pat su savimi nuolat turi ir gydytojo pažymą, kad jam yra implantuotas defibriliatorius.
Profesorius – apie defibriliatorius: „Tai nuosava reanimacinė brigada“
– Kaip veikia ir kokiais atvejais yra implanuojami defibriliatoriai? – 15min GYVENIMAS paklausė Kauno klinikų Kardiologijos klinikos Širdies aritmijų skyriaus vadovo profesoriaus Aro Puodžiukyno.
– Jie – personalinė reanimacijos brigada. Kaip rodo filmuose. Ištikus klinikinei mirčiai, galimi įvairūs mechanizmai, bet jei klinikinė mirtis įvyksta dėl skilvelinių širdies rimto sutrikimo, implantuotas prietaisas automatiškai rimto sutrikimą atpažįsta ir pradeda veikti pagal tai, kaip yra suprogramuotas.
Todėl žmogus turi savo nuosavą reanimacijos brigadą, kad ir kur jis bebūtų. Ar grybautų, ar žvejotų, ar būtų vienas savo namuose ar darže – aparatas atlieka gyvybės gelbėjimo funkciją.
Tai yra pagrindinė defibriliatoriaus funkcija. Prietaisas pačios ligos negydo, tai yra, žmogaus savijauta gali nepasikeisti, nepagerėti, bet jis tampa saugesnis.
Kitas aspektas – kiekvienas defibriliatorius yra dar ir elektrinis širdies stimuliatorius. Jei žmogaus širdies dažnių susitraukimas yra pakankamas, jis kaip stimuliatorius neveikia, jis tik seka kiekvieną širdies dūžį ir nesikiša į širdies veiklą. Bet jei yra pacientai, kurių per reta širdies veikla, prietaisas atlieka ir stimuliaciją.
Širdies ritmo sutrikimų yra daug rūšių, tad defibriliatoriai implantuojami tik įvykus tam tikriems gyvybei gresiantiems širdies rimto sutrikimams, taip pat ligoniams, kuriems yra labai didelė tokių išskirtinai pavojingų ritmo sutrikimų atsiradimo rizika.
Pacientai kartais klausia: ar geras bus tas aparatas? Aš visiems turiu aiškinti, kad taip, jie visi yra tikrai geri, bet yra skirtingų tipų, nes kiekvienai širdžiai yra tinkamiausias tai širdžiai aparatas.
Tarsi sakyčiau, kad mano raktas man yra labai geras, nes jis rakina mano duris. Bet jei kaimynas pasiskolintų mano raktą, sakytų, kad mano raktas blogas, nes jis nerakina kaimyno durų.
Aparatai irgi yra skirtingi dėl to, kad yra skirtingi laidumai, ritmo sutrikimai. Todėl ir parenkami, programuojami pagal tai, koks pacientui reikalingas.
– Kaip dažnai dažnai implantuojami defibriliatoriai?
– Apie 10–15 kartų rečiau nei paprastieji širdies stimuliatoriai. Pati dažniausia situacija, kai žmogui dėl širdies ar dėl širdies ligos, įgimto genetinio defekto ištinka gyvybei grėsmingas skilvelinis širdies rimto sutrikimas. Jei jo priežasties mes negalime pašalinti, yra implantuojamas budintis defibriliatorius. Jei priežastis pašalinama – jo nereikia.
Yra ir kita grupė žmonių, kuriems nėra įvykę jokio gyvybei grėsmingo ritmo sutrikimo, tačiau yra tam tikra liga, kai mes žinome, kad yra didelė staigios širdinės mirties rizika.
Yra nustatyti kriterijai, kada rizika yra laikoma pakankamai didelė.
Kai kurių ligų atvejais yra net specialios skaičiuoklės, kur įvedami 7–9 parametrai ir pagal juos apskaičiuojama staigios mirties nuo širdies ligų tikimybė, sakykim, per penkerius metus.
Yra nustatyti kriterijai, kada rizika yra laikoma pakankamai didelė ir tada, net ir nebuvus grėsmingo sutrikimo, sprendžiame, kad reikia implantuoti.
– Kaip tada pasikeičia gyvenimo kokybė, kalbant apie tai, jog tavo kūne „atsiranda“ svetimkūnis?
– Taip, šis aparatas yra didesnis už įprastinį širdies stimuliatorių, taip pat jis yra galingas ir siekia 800 ir daugiau voltų. Jis yra apčiuopiamas.
Gyvenimą riboti reikia tiek, kiek riboja liga. Nereikia siekti rekordų, būti čempionu, tačiau žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą, būti fiziškai aktyvus. Žinoma, nekalbu apie kovinius ar varžybinius sportus.
Visuomenėje daugiau žalos padaro tai, kad žmonės per daug riboja save, staiga nusprendžia, kad jiems nieko negalima, jie pradeda nesinaudoti elektriniais prietaisais, nors tikrai jais galima naudotis. Aišku, jie turi būti tvarkingi.
– Ar aparatas, prieš suveikdamas, organizmui pasiunčia signalą, kad „jau tuoj“? Nes jo suveikimas, paprastai tariant, yra smūgis?
– Ne. Pirmiausiai, aparatas sprendimą priima labai greitai. Iki pat paskutinio širdies dūžio jis nežino, ar jis duos tą impulsą, iškrūvį.
Yra kriterijai, pagal ką jis veikia. Jei aparatas užfiksuoja ritmo sutrikimą, tai nėra nei vienas, nei du, nei trys dūžiai, tai turi būti mažiausiai šešiolika dūžių, o dabar rekomenduojama, kad būtų mažiausiai 30 neteisingo plakimo dūžių. Tada tik jis priima sprendimą, kad reikia gydyti. Tuomet aparatas pradeda krauti kondensatorius, ir, prieš duodamas iškrūvį, jis dar pasitikrina, ar rimto sutrikimas dar tebesitęsia.
Nes yra daugybė atvejų, kada ritmo sutrikimai praeina savaime, nepasiekia pavojingos formos.
Žmogus gali pajusti savo ritmo sutrikimo simptomus. Tai yra, didelio dažnio širdies plakimą, spurdėjimą. Jis gali pajausti pritemimą akyse, galvos svaigimą, didelį silpnumą. Tai ir yra ženklas, kad aparatas gali tuojau suveikti, todėl reikia sustoti gatvėje, atsiremti, atsisėsti, atsigulti, o jei vairuoji – sustoti.
Dabar signalas yra ne garsinis, o vibracinis. Lygiai taip pat, kaip vibruoja mobilusis telefonas.
Kai žmogus, turėdamas defibriliatorių, pasijunta blogai, jam iš karto reikia ieškoti saugios padėties.
Visi šiuolaikiniai defibriliatoriai turi aliarmavimo ir pacientų įspėjimo sistemą. Tai yra signalas, bet signalas ne prieš jam suveikiant, o įspėjimas, kad reikia kreiptis į gydytoją, kad aparatas aptiko būklę, apie kurią turi žinoti gydytojas.
Anksčiau tai buvo garsiniai signalai, tik tylūs. Bet paaiškėjo, kad vyresnio amžiaus pacientai ne visada girdi, todėl dabar signalas yra ne garsinis, o vibracinis. Lygiai taip pat, kaip vibruoja mobilusis telefonas.
Implantavus aparatą aš duodu tai pacientams pajausti, nes yra testavimo funkcija.
– Gydytojau, koks jausmas, kai suveikia defibriliatorius?
– Labai įvairus. Žinoma, ir pacientų yra įvairių. Pamenu, buvo vienas pacientas, kuris gyvenime daug ko matęs, buvęs ir įkalinimo įstaigose. Tada buvau dar jaunas gydytojas, man pačiam buvo smalsu. Tai jo paklausiau, koks tas jausmas, ar kaip kumščiu į krūtinę? Jis pagalvojo, ir sako: ne, čia kaip koja į krūtinę. Tai toks vienas apibūdinimas.
Kitas yra panaudojęs terminą „kaip geru basliu per krūtinę“. Dauguma, aišku, jaučia ne skausmą, bet labiau netikėtumą, sukrėtimą. Taip, tai yra labiau smūgis nei skausmas.
Dar svarbu, jog kartais, kai ištinka tikrai gyvybei grėsmingas sutrikimas, žmogus dažniausiai netenka sąmonės, todėl įvykus iškrovai, žmogus nieko nejaučia, neprisimena. Kartais matoma, kad iškrova buvo, pavyzdžiui, miego metu. Buvo tai, ką žmonės vadina klinikine mirtimi, tada suveikė aparatas, o žmogus to nė nepajuto.
Yra kita grupė žmonių, kurių širdies raumuo labai nusilpęs, tada defibriliatorių mes turime programuoti taip, kad jis veiktų gerokai agresyviau – esant mažesnio dažnio rimto sutrikimams.
Taip, tada toks žmogus jaučia ir žino, kas tuoj bus. Kartais reikia ir psichologų, ir psichiatrų pagalbos, medikamentinio gydymo, kad nuimtum įtampą.
