– Dėl karantino daugelis mažiau judėjome, tačiau vieni savo kūnu tai pajuto stipriau, kiti ne taip. Nuo ko tai priklauso, gal net yra tam tikra amžiaus riba, nuo kada sportuoti būtina, kitaip imsime „griūti“?
– Yra daug faktorių, kodėl vieniems žmonėms nejudrumas atsiliepia anksčiau, kitiems vėliau – tai fiziologinės savybės, įgimtas lankstumas. Labai daug priklauso nuo gyvenimo būdo, kokį darbą dirbame. Jei žmogus dirba sėdimą darbą, į specialistus dėl įvairių kūno problemų dažniausiai jis kreipiasi apie 30-us metus. Kartais klientai taip ir sako: „pradėjau byrėti“. Kita vertus, esu turėjusi ir 14-metę klientę su išvaržomis…
Pamenu, kai studijavau universitete, mums buvo sakoma, kad dirbsime su seneliais ir sportininkais, tačiau iš tiesų dažniausi klientai yra darbingo amžiaus žmonės, ypač linkę į darboholizmą, siekiantys karjeros tikslų, jie dažnai pradeda ignoruoti savo kūną.
– Kaip darboholikų patiriamas stresas veikia kūną?
– Stresas, įtampa dažniausiai atsiliepia pečių juostai, žmonės linkę susigūžti. Taip pat jaučiant stresą, nesaugumą, raumenys yra linkę kaustytis, pavyzdžiui, nevalingai sukandame dantis, žandikaulis tampa kietas, sustingęs. Emocijos turi tiesioginį ryšį su mūsų fizine būkle, tačiau mes nepastebime, nes streso nulemtas judesys yra minimalus, bet išlieka ilgam.
– Ar stresą galima išjudėti?
– Taip, akivaizdu, jog jei eikvojame kūną darbui, turime atiduoti jam duoklę, geriausiai – per judesį. Yra atlikta tyrimų, kad ir psichologinė būsena daro įtaką kūnui, taip pat atvirkščiai – judėjimas gerina savijautą. Kuo labiau atpalaiduosime kūną fiziniais pratimais, mankšta, tuo lengviau numalšinsime stresą, geriau jausimės psichologiškai.
– Kaip pandemijos metai keitė mūsų judėjimo įpročius, kas kito į blogąją pusę, o kas galbūt į gerą?
Jei sporte padarei pauzę, reikia vėl pradėti treniruotes grįžtant vienu žingsneliu atgal.
– Manau, kad šis laikotarpis žmones paveikė labai neigiamai. Tarkime, kai tik baigėsi pirmasis karantinas, klientų buvo labai daug. Iš tiesų jų niekada tiek nebuvo. Dalis žmonių pradėjo sportuoti prieš tai nepasitarę su specialistu: kas labiausiai tinka, kaip tai daryti. Kiti tiesiog forsavo. Buvo ir tokių, kurie per karantiną nesportavo, o vos tik treniruotės buvo leistos, ėmėsi tokių svorių ir pratimų, kaip iki pauzės. Organizmas patyrė šoką. Tiesą sakant, jei sporte padarei pauzę, reikia pradėti treniruotes grįžtant vienu žingsneliu atgal. Šiuo atveju mažiau yra daugiau.
– Minite, jog dalis žmonių ėmėsi sportuoti savarankiškai ir tai buvo klaida. Kodėl?
– Jei žmogus niekada nesportavo, jam bus tikrai sunku sportuoti, pavyzdžiui, pagal „YouTube“ vaizdo įrašus, nes jis tiesiog nejaučia savo kūno, nežino, kaip taisyklingai atlikti pratimą, kvėpuoti.
Net iš savo praktikos puikiai matau, kaip treniruotėse skiriasi tie, kurie, pavyzdžiui, sportavo paauglystėje, jaunystėje, ir tie, kurie niekad nesportavo. Sportavusieji visai kitaip jaučia savo kūną, atlieka judesį.
Dėl to pradedantiesiems net rekomenduoju startuoti ne grupėje, bet ryžtis bent kelioms individualioms treniruotėms. Jose žmogus išmoktų bazinių pratimų: kaip taisyklingai atlikti pritūpimą, įtūpstą, kaip aktyvinti pilvo presą, pagaliau – kaip taisyklingai kvėpuoti. Ir tik tai išmokus, verta eiti į grupę arba, jei yra noras ir savi motyvai, sportuoti savarankiškai. Savarankiškai sportuoti nuo nulio nepatariu pradėti niekam.
– Tarkime, baziniai pratimai jau išmokti, kam verta rinktis grupines treniruotes, o kam – individualias?
– Ko gero, didžiausi grupinių treniruočių privalumai – didesnė motyvacija, socialiniai aspektai, taip pat treneris pakaitalioja pratimus, jei reikia, pataiso, net ir laikas greičiau praeina. Žinoma, yra kam sportas grupėje netinka ar nepatinka. Galbūt vienam netinka tempas, o kito žmogaus darbas labai socialus, ir sportuodamas jis nori pabūti vienas. Be to, gal konkrečiam žmogui reikia specifinių pratimų, gal jis turi savų tikslų, tarkime, nori ruoštis bėgimui ir panašiai.
– Yra žmonių, kurie sako, jog jei kitą dieną po treniruotės neskauda, tokia čia ir treniruotė...
– Pirmiausiai paaiškinsiu, kodėl skauda. Skausmas liudija apie įvykusias raumeninių skaidulų mikropažeidas. Tai yra stresas organizmui, todėl vyksta superkompensacija, skaidulos sugyja ir taip raumuo tampa stipresnis. Jei toks yra tikslas – stiprinti raumenis, tada raumenų skausmas yra gerai. Tačiau jei žmogus ir šiaip gyvenime, darbe patiria daug streso, tada, sakyčiau, jam labiau tiktų lengvi, atpalaiduojantys pratimai. Kitaip tariant, raumenų skausmas reikalingas arba nereikalingas priklausomai nuo to, koks yra treniruočių tikslas.
– Bėgimas, žingsnių iššūkiai, plaukimas... Kokie kiekvienos šių veiklų privalumai?
– Esu už bet kokią fizinę veiklą, teikiančią malonumą, tačiau svarbu, kad nebūtų fanatizmo. Pavyzdžiui, jei žmogus dirba sėdimą darbą, atsiranda raumenų disbalansas, ir vien tik bėgimas to disbalanso neatstatys. Tad, jei per dieną daug laiko sėdi, reikia ne tik bėgimo, bet ir raumenų aktyvacijos pratimų, lengvos mankštos, kuri paruoštų kūną bėgimui, taip pat atpalaiduojančių pratimų jau po bėgimo, nes bėgimas kūną kausto. Plaukimas yra gerai tuo, kad sąnariai patiria mažesnę apkrovą, pradėti nuo šios fizinės veiklos yra protinga. Žinoma, su sąlyga, jog kūnas yra paruoštas treniruotei, judesiai atliekami taisyklingai.
Dažnai manęs net klausia, koks yra geriausias pratimas. Paprastai atsakau, kad tai intensyvus ėjimas. Tačiau kartu priduriu, kad vien ėjimo neužtenka, net tie dažnai minimi 10 tūkst. žingsnių per dieną yra mažiausiai, ką mes galime dėl savęs padaryti.
– Ar yra kokia nors fizinio krūvio formulė, kuri sėdimą darbą dirbančiam žmogui būtų optimali?
– Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja apie 30 minučių per dieną vidutiniškai intensyvaus fizinio krūvio, tačiau tai labai bendra. Mano nuomone, būtina individualizacija: specialistas paprastai aiškinasi, kokia yra žmogaus fizinio aktyvumo istorija, kokia yra dabartinė būklė, gal susiduriama su skausmais, galiausiai – kokie yra tikslai ir lūkesčiai. Tik tai išsiaiškinus, galima kalbėti apie konkretų krūvį, yra labai daug kelių.
– Atėjus šiltajam sezonui spaudimą „dailinti linijas“ jaučia nemažai žmonių. Ką specifinio patartumėte sportuoti nutarusiems žmonėms, kurie turi didesnį ar mažesnį antsvorį?
Dažna antsvorio turinčių žmonių klaida ta, kad jie ima ir griežtai laikytis dietos, ir per daug sportuoti.
– Pastebiu, kad žmonėms su antsvoriu dažniausiai kelia stresą vien tik kalbos apie svorį, svėrimasis, todėl niekada neklausiu, kiek klientas sveria. Net neprašau svertis, o rekomenduoju darytis kraujo tyrimą ir stebėti cholesterolio, gliukozės kitimą. Dažna antsvorio turinčių žmonių klaida, kad jie ima ir griežtai laikytis dietos, ir per daug sportuoti. O iš tiesų reikia, kad tikslu taptų ne svorio kritimas, bet sveiko gyvenimo būdo siekis, tada svorio kritimas bus to pasekmė.
Būtinai patarčiau sportuoti tiek, kad po to žmogus gerai jaustųsi. Jei po sporto ryte nepavyksta dirbti – blogai. Jei norisi miego, kyla apetitas ar būna negera, akivaizdu, kad treniruotė buvo per sunki. Svarbu, kad žmogus užsikrėstų pačiu judėjimu, kad tai taptų lyg dantų valymas. Ypač svarbu neforsuoti, antraip susidursime su savotiškais kalneliais: forsavimas, atkritimas, svoris nekrenta, vėl forsavimas. Taigi, svarbiausias patarimas – koncentruotis į patį judėjimą, o ne savo svorį.