Pasak Sonatos, pandemija tapo milžinišku iššūkiu mums visiems, nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties. Todėl apie tai, kaip šiuo sunkiu laikmečiu galime padėti sau atgauti fizines ir emocines jėgas, ji sutiko papasakoti plačiau.
Antroji banga buvo lemtinga
Ne vienerius metus į žmogaus kūną ir jo galimybes besigilinanti S.Martutaitienė sako, kad pandemija įnešė nepaprastai daug pokyčių mūsų gyvensenoje.
„Pirmoji pandemijos banga ir po to sekęs karantinas nors ir apribojo judėjimą, tačiau žmonės prie situacijos sugebėjo prisitaikyti. Nesant galimybių sportuoti salėse, atradome gamtą, veiklas gryname ore, ilgus pasivaikščiojimus. Miškai buvo pilni bėgiojančių ar su šeimomis vaikštinėjančių žmonių. Galbūt ir pavasaris, gamtos nubudimas lėmė tai, kad tuokart neganda mūsų nei fiziškai, nei emociškai nepalaužė“, – įsitikinusi ji.
Didžiausius pokyčius žmogaus kūne kineziterapeutė teigia pastebėjusi po antrojo karantino. „Tuo metu kažkas mums nutiko. Žmogus tarsi pamatė, kad gali sėkmingai gyventi ir daug mažiau judėdamas, su gerokai mažesniais poreikiais – darbas gali būti nuotolinis, kažkur pavalgyti eiti nebūtina, nes maistą atveža kurjeris, be kultūrinės veiklos taip pat galima apsieiti ir t.t. Kadangi buvo ruduo, žiema, kai ir šiaip mažiau judame, mūsų kūnai tarsi perėjo į „miego būseną“. Deja, matau, kad net ir pasibaigus karantinui ne visi anksčiau sportavę, daug judėję žmonės grįžo prie fizinio aktyvumo“, – pastebi kineziterapeutė.
Pasak S.Martutaitienės, net ir tie, kurie pasiryžta vėl dirbti su savo kūnu, kažkodėl dažnai nesugeba to, ką puikiai mokėjo iki šios pertraukos. „Kaip bebūtų keista, dabar žmonėms kartais sunku atlikti net elementarius pratimus. Pavyzdžiui, sakau klientui: „Kelkite priešingą ranką, priešingą koją“. Atrodytų, jis protu suvokia veiksmų seką, tačiau kūnas kažkodėl neklauso. Ir ši tendencija matosi visose amžiaus grupėse, nepriklausomai tai vyrai, moterys ar vaikai. Todėl, norint atstatyti kūno sugebėjimus, dažnai pradedame nuo paprasčiausių – kvėpavimo, žmogaus raidos pratimų“, – sako ji.
Kompiuteris tapo gyvenimo ašimi
Pasidomėjus, kodėl atsirado tokie keisti pokyčiai mūsų kūnuose, Sonata atsako, kad priežastys turbūt yra kompleksinės. „Paklausinėjusi žmonių, kaip jie gyvena, kokia jų emocinė savijauta matau didelį persidirbimą nemokant atskirti darbo ir poilsio režimo. Jei ir iki pandemijos mes daug dirbome, tai nuotolinis darbas padarė darbuotoją pasiekiamą bet kuriuo paros metu. Dažnas klientas atvirauja, jog jam atsirado įprotis dirbti vakarais. Puikiai žinome, kad vakare prasideda melatonino gamyba, todėl veikla prie kompiuterio neabejotinai trikdo mūsų miegą, žmonės nepailsi ir taip išsibalansuoja. Kaip po to jiems gerai jaustis?“, – retoriškai klausia kineziterapeutė.
Mokymasis nuotoliniu būdu, pasak Sonatos, neabejotinai paveikė ir vaikus bei paauglius. „Jau vien tai, kad gyvai bendraudami su mokytoja vaikai mato jos kūno kalbą, iš kurios gali daug spręsti apie situaciją, labai svarbu. Netekę tokios galimybės mokiniai daug ką prarado. Neabejotinai vaikams trūko ir fizinio buvimo mokykloje, kur jų kūno motorika veikia visai kitaip nei per dieną tūnant savo kambaryje prie kompiuterio“, – pažymi ji.
Apskritai, pasak Sonatos, buvimas namuose tarp keturių sienų ir bendraujant tik su kompiuteriu, dar kartais – su kitais šeimos nariais, gerokai susilpnino žmogaus instinktą rūpintis savimi. „Atsirado galimybė negalvoti, ką rytoj rengsiuosi, ką įsidėsiu į darbą pietums, kaip aprengsiu vaiką į mokyklą. Daug kam tai patiko, tačiau nesupratome, kokia šio įpročio žala“, – sako ji.
Žmogus – sudėtingų procesų visuma
Pasak S.Martutaitienės, nereikia užmiršti, kad mūsų endokrininė, imuninė ir centrinė nervų sistema yra tarpusavyje susijusios. Jeigu išsibalansavo viena, blogai veiks ir kitos. „Kūnas yra ne tik kaulai ir raumenys. Jeigu žmogui skauda kažką ar jis negali atlikti pratimo, galbūt tai ne tik nuo fizinio aktyvumo trūkumo, bet ir nuo emocinės įtampos, vidinio išsibalansavimo“, – pasakoja ji.
Kineziterapeutės įsitikinimu, pandemijos metu dažnas patyrė ypač daug streso, nes nežinojome, ar nesusirgsime, nemirsime užsikrėtę. Kėlėme klausimus, kas bus su mūsų artimaisiais, ar neprarasime darbo vietos, nežlugs ekonomika. „Patirtas didelis stresas labai stipriai pasireiškė mūsų organizme ir mes tarsi dar labiau norėjome užsidaryti savyje, mažiau judėti, nors ne vienas mokslinis tyrimas sako, kad būtent judesys padeda sumažinti streso lygį“, – pastebi Sonata.
Tuo pačiu Sonata paneigia mitą, kad vien tik sportas ar aktyvi veikla išspręs visas problemas. „Žmonės, kurie į mane kreipiasi, neretai galvoja, kad padėti sau pirmiausiai galime per judesį. Nors ir esu kineziterapeutė, tačiau visada sakau, kad pirmiausia turi eiti poilsis, miegas, mityba ir tik po to judesys. Jei nebus šių veiksnių, vien tik judėjimas mums nepadės. Visur reikia balanso, nes neretai matau žmones, be saiko pasineriančius į tą patį sportą, keliančius didelius svorius, o po to susiduriančius su dar didesnėmis problemomis nei prieš sportavimą. Tokie atvejai – puikus pavyzdys, kuomet mes bėgame nuo savęs į kraštutinumus“, – atskleidžia ji.
Taigi, pasak S. Martutaitienės, pirmiausia turime išmokti mylėti save ir rūpintis savimi. „Jei nepradėsi to daryti, nepadės nei kineziterapeutas, nei psichologas. Todėl baigusi darbą užverk kompiuterį. Pasigamink kažką sveiko ir tuo pavaišink šeimą ar draugus. Nenori sportuoti – bent pasivaikščiok prieš miegą. Pasiimk kartu vyrą, vaikus, šunį. Tada ir emocijos bus šviesesnės, ir jausiesi geriau, ir pandemijos nežinomybė neatrodys tokia baisi“, – ragina Sonata.
