Apie kineziterapijos galią padedant pacientams, turintiems psichikos sveikatos problemų, pasakoja Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės kineziterapeutė Aistė Kalašnikovaitė.
– Kodėl kineziterapija yra svarbi padedant pacientams, patiriantiems psichikos sveikatos sutrikimų?
– Kineziterapija yra svarbi psichikos sveikatos sutrikimus turintiems pacientams dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, kineziterapija gali padėti pagerinti paciento fizinę būklę. Psichikos sveikatos sutrikimų turintys pacientai linkę būti fiziškai pasyvūs, dėl to jie gali patirti raumenų silpnumą, raumenų, sąnarių, galvos skausmą, koordinacijos, pusiausvyros, virškinimo sutrikimus ar bendrą organizmo silpnumą.
Su kineziterapiniais pratimais pacientai gali palaikyti ir (ar) padidinti raumeninę masę, jėgą ir ištvermę, lavinti koordinaciją, pusiausvyrą, sumažinti kaulų ir sąnarių ligų komplikacijas bei apsaugoti nuo ligų paūmėjimo, sumažinti fizinį skausmą, pagerinti žarnyno peristaltiką.
Antra, kineziterapija gali padėti pacientams sumažinti jaučiamo streso lygį ir pagerinti savijautą bei kognityvines funkcijas. Tyrimai rodo, kad reguliarus pratimų atlikimas gali pagerinti nuotaiką, miego kokybę, nervų sistemos veiklą bei sumažinti depresijos simptomus.
Kineziterapijos metu atliekami pratimai gali padėti sumažinti streso hormono kortizolio lygį, padidinti laimės hormonų — serotonino, dopamino, noradrenalino ir endorfinų — išsiskyrimą organizme bei prailginti giliojo miego trukmę.
Trečia, kineziterapija turi ir psichosocialinę reikšmę, nes gali padėti socialinę atskirtį patyrusiems, nedrąsiems, dėl ligos bendravimo įgūdžius praradusiems pacientams socialiai integruotis — kadangi kineziterapija būna vykdoma ir grupėse, tai leidžia pacientams pabendrauti su kitais žmonėmis, pagerinti komunikacijos įgūdžius.
Galiausiai, dėl kineziterapijos metu patenkinamų psichosocialinių ir autonominių psichologinių poreikių, pacientai įgyja pasitikėjimą savimi, jie pradeda suvokti, kad jų sveikata, savijauta bei pokytis priklauso nuo jų pačių.
– Kaip kineziterapija gali padėti skirtingų ligų atvejais? Pavyzdžiui, kaip skiriasi pagalba sergant depresija, nerimo sutrikimais, valgymo sutrikimais ar turint senatvinių problemų?
– Kineziterapinių pratimų vienas iš tikslų yra aktyvinti kvėpavimo sistemą ir kraujotaką, o svarbiausia — galvos smegenų kraujotaką, taigi ir stimuliuoti smegenų neuronų atsinaujinimą, suaktyvinti hormonų išsiskyrimą.
Tačiau svarbu paminėti, kad visada reikėtų atsižvelgti į kiekvieno asmens poreikius, galimybes, gretutines ligas ir gebėti prie jų prisitaikyti nepriklausomai nuo diagnozės.
Sergant depresija, nerimu ir jaučiant stresą, patartina atlikti aerobinius pratimus. Svarbūs įvairūs žaidimai, judesių valdymo pratimai, kad pacientui būtų smagu, jis įsitrauktų į veiklą ir ji jį sudomintų.
Sergant šizofreninio spektro sutrikimais, Alzheimerio liga, esant organiniams pakitimams (epilepsija, demencija ir kt.), taip pat labai svarbūs aerobiniai pratimai. Sergantiems valgymo sutrikimais, naudinga atlikti aerobinius, kvėpavimo, pasipriešinimo įveikimo pratimus.
Sergant depresija, nerimu ir jaučiant stresą, patartina atlikti aerobinius pratimus.
Geriatriniams pacientams svarbi griuvimo prevencija, nes vyresniame amžiuje suprastėja reakcija, pusiausvyra, koordinacija, tad svarbu lavinti šias ypatybes. Tarp geriatrinių pacientų neretai pasitaiko sergančių Parkinsono liga, šiems pacientams svarbu didinti raumenų jėgą, atlikti pusiausvyros lavinimo, tempimo pratimus, be abejo, svarbi ir aerobinė veikla, pavyzdžiui, ilgas vaikščiojimas.
– Kokiu principu ligoninėje dirbama su pacientais? Kokios yra galimybės?
– Mūsų ligoninėje dirbama su įvairaus amžiaus pacientais: nuo paauglių iki senjorų. Kineziterapija vyksta tiek grupėse, tiek individualiai, priklausomai nuo pacientų fizinių ir (ar) emocinių galimybių.
Užsiėmimai dažnai vyksta palatų ar skyrių ribose, tačiau, esant galimybei, pacientai atvyksta iki kineziterapijos salės, kurioje turime įvairių priemonių (gimnastikos kamuolių, mažų kamuoliukų, sunkių kamuolių, nestabilių platformų, pasipriešinimo gumas, kabančių diržų, vibruojančių ir paprastų lazdų, svorių, stepų, šokdynių ir daug kitų), kurių gali prireikti lavinant fizines ypatybes.
Esant geram orui, kartais keliaujama ir į ligoninės parką.
– Koks jūsų pačios profesinis kelias: kas atvedė į šią specialybę ir kodėl pasirinkote darbą psichikos sveikatos srityje?
– Turbūt visi yra girdėję posakį „batsiuvys be batų“, tad šį posakį galėčiau pritaikyti ir sau. Pažintis su kineziterapija prasidėjo paauglystėje, kai pačiai prireikė lankytis pas specialistus. Manau, kad nuo to laiko jokio kito varianto iki stojimo į universitetą ir neturėjau, žinojau, kokią specialybę įrašysiu kaip prioritetinę .
Psichikos sveikata mane domino visada, o atsirandant vis daugiau mokslinių įrodymų apie nefarmakologinį gydymą, jo naudą emocinei sveikatai, stengiausi nukreipti ir užsiėmimus šia linkme, taigi atsiradus galimybei prisidėti prie ligoninės kolektyvo, net neabejojau, jog noriu čia dirbti ir padėti pacientams sveikti.
