Lietuvoje vyrauja gana ribotas supratimas apie tai, kas yra depresija, ir kaip geriausia ją įveikti, pranešime žiniasklaidai sako 15 metų dirbantys psichologai Aušra Mockuvienė ir Antanas Mockus, kurie pastaruosius 5 metus specializuojasi padėdami su depresija susiduriantiems žmonėms.
Jų teigimu, depresija yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys, todėl nėra ir negali būti vieno aiškaus atsakymo, kodėl ji žmones ištinka. Taip pat neturime ir vieno recepto jai įveikti, tačiau žinome, kad depresijos kamuojamo žmogaus aktyvus dalyvavimas jos įveikimo procese yra būtinas, norint pasiekti ilgalaikių ir tvarių rezultatų.
„Depresijos įveikimo centro“ įkūrėjai papasakojo, kodėl neskubantys klijuoti diagnozės etiketės ir kodėl depresijos požymiai gali reikšti ne tik ligą, bet ir natūralią reakciją į gyvenimo sunkumus.
– Ar metams bėgant keitėsi jūsų požiūris į depresiją ir jos gydymą?
Aušra: Depresiją galima suprasti kaip ligą, turinčią aiškius simptomus ir gydymo būdus. O depresijos gydymą – kaip specialisto ir paciento santykį, kai pirmajam tenka atsakomybė išgydyti, o depresiją patiriantis žmogus yra to gydymo priėmėjas. Darbą centre pradėjome kiek labiau nei dabar kliaudamiesi šia medicinine samprata.
Tačiau šiandien mes kalbame jau nebe apie depresijos gydymą, bet apie įveikimą, nes pirmiausia depresiją mėgina įveikti ją patiriantis žmogus, o mes, remdamiesi moksliniais tyrimais ir sukaupta patirtimi, galime palydėti tame įveikimo kelyje suteikdami informaciją, padėdami suprasti individualias depresijos priežastis ir būdus sau padėti.
Kitaip sakant, mūsų atsakomybė yra pasidalinti žiniomis, teisingai, išsamiai informuoti ir būti šalia, o pagalbos besikreipiantis žmogus, manome, yra pajėgus nuspręsti, kokius įveikos būdus pasirinkti. Taip žvelgiant, nebelieka vietos galios disproporcijai, kai viena pusė gali pasijusti bejėgė ir už savo sveikatą neatsakinga, o kita – beveik visagalė.
Medicinos sistemoje priimta tam tikrus požymius, trunkančius sutartą laiko tarpą, vadinti depresija. Tokie susitarimai yra svarbūs tam, kad galėtume standartizuoti, vertinti, organizuoti pagalbą, jos apmokėjimo sistemą. Tačiau tai tik vienas iš būdų matyti žmogaus patirtį. Tie patys požymiai gali turėti ir visai kitas prasmes. Pavyzdžiui, neretai depresiją primenantys simptomai tėra natūralių žmogaus nepatenkintų poreikių išraiška – žmogus be galo daug dirba, mažai miega, nereguliariai valgo, neturi poilsio dienų ir tokiu atveju kūnas pradeda siųsti signalus, tarsi maldaudamas pakeisti gyvenimo būdą.
Taip pat su depresijos požymiais susiduriantys žmonės itin dažnai būna išgyvenę įvairias traumas, kurios vis dar reikalauja dėmesio. Tuomet sakome, kad depresija – tai normali reakcija į nenormalias gyvenimo aplinkybes. Šiuos signalus ignoruoti ar juos užslopinti būtų klaida.
Žinoma, trumpalaikėje perspektyvoje svarbu ieškoti būdų išbūti su nerimu, panikos atakomis, psichosomatiniais negalavimais, kitomis sunkiomis būsenomis, tačiau be gyvenimo būdo pokyčių, be skausmingų patyrimų gydymo ir savo atsakomybės peržiūrėjimo, depresija gali tęstis ir kartotis metų metais.
Antanas: Konsultuodamas ilgainiui įsitikinau, kad, norint žmogui padėti įveikti depresiją, labai svarbu atsižvelgti į jo subjektyvią patirtį – atidžiai tyrinėti, kaip jis patiria tai, ką esame sutarę vadinti depresija, ir nesistengti to patyrimo žūtbūt įrėminti diagnozėmis. Depresiją patiriančiam žmogui, mano požiūriu, labai svarbu sulaukti pagalbos, kuri būtų su žmogišku veidu, todėl konsultuodamas atsižvelgiu į žmogaus norus, stengiuosi parodyti pasitikėjimą, siekiu įkvėpti sąmoningumo, atsakomybės už savo sveikatą.
– Kodėl taip svarbu „neįrėminti“ žmogaus patyrimo? Tikriausiai neretai su sveikatos problemomis susidūręs žmogus kaip tik tikisi, kad bus tiksliai įvardinta diagnozė ir pasakyta, koks konkrečiai vaistas galėtų padėti.
Aušra: Lūkestis, kad galima labai tiksliai žinoti, kas vyksta, iš tikrųjų yra iliuzija. Juk depresija nėra bakterija, kurią galima įveikti antibiotikais. Nėra vienos visiems tinkamos depresijos priežasties, nei vieno visiems tinkamo recepto ją įveikti. Žinoma, pasitaiko žmonių, kurie nori aiškių atsakymų ir greitų sprendimų – dažniausiai jie tikisi, kad gavę vaistų galės toliau gyventi kaip gyvenę. Taigi, vaistai matomi kaip išsigelbėjimas visiems ir nuo visų būklių. Tačiau praktika rodo, kad taip nėra – pas mus ateina žmonių, kurie vaistus vartoja daugybę metų ir, nepaisant to, vis tiek tenka ieškoti kitų būdų sau padėti.
Depresijos epizodams vis kartojantis, žmonės pradeda matyti, kad paprasti pasyvūs sprendimai neveikia. Kartais žmonės renkasi likti pasyvūs ir kentėti toliau, kartais būna labiau motyvuoti iš tiesų pradėti ieškoti savo depresijos šaknų ir spręsti esančias problemas bei prisiimti atsakomybę.
Tiesa, aš neturiu tikslo kam nors įpiršti savo požiūrį, žmogus yra laisvas rinktis ir gyventi gyvenimą su savo pasirinkimų pasekmėmis. Visgi pats įsivaizdavimas, kad kažkas gali viską išspręsti tarsi mostelėjus burtų lazdele man primena palyginimą apie dramblį, kai vienas žmogus čiupinėja straublį, kitas koją, o trečias – ausį, ir visi pasakoja, kas yra dramblys, pažindami tik tą vieną dalį.
Panašiai yra ir mūsų kalbama tema, labai sunku aprėpti visą „dramblį“ – norint tai padaryti, reikia būti atviram kito patyrimui ir labai atidžiam jį tyrinėjant. Tuo tarpu noras įrėminti, priklijuoti diagnozės etiketę viską gerokai supaprastina ir gali sutrukdyti ieškoti patiriamų problemų šaknų bei žmogui prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
Antanas: Suprantama, kad kai kam baugu girdėti, jog depresijos kamuojamam žmogui tenka būti aktyviu jos įveikimo proceso dalyviu, tačiau iš patirties galiu pasakyti, kad aktyviai įsitraukdamas žmogus gali gerokai daugiau nuveikti savo sveikatos labui. Ir rezultatai bus tvaresni.
Žmogus yra laisvas rinktis ir gyventi gyvenimą su savo pasirinkimų pasekmėmis.
– Kokie žmonių įsivaizdavimai apie depresiją jus vis dar stebina?
Antanas: Kalbant ne vien apie depresiją, bet ir apie psichikos sveikatą apskritai, mane stebina, kad žmonėms vis dar labai trūksta emocinio raštingumo, jie nežino apie pagalbos sau galimybes, nėra nieko girdėję apie dėmesingą įsisąmoninimą (angl. mindfulness), nenaudoja elementarių atsipalaidavimo pratimų. Nors tai turėtų būti taip įprasta, kaip praustis ar plauti galvą. Bet kol kas mažai kas tuo domisi ir dažniausiai tyliai kenčia net nenumanydami, kiek daug galėtų sau padėti. Beje, toks aplaidumas ir nemokėjimas savimi pasirūpinti būdingas ir fizinės sveikatos srityje. Vis dar mąstoma kraštutinumais: kol pajėgi – eini, o kai nebepajėgsi – gulkis ir gulėk ligoninėje.
Aušra: Mane vis dar stebina labai daiktiškas žmonių santykis su savimi. Jis pasireiškia įsivaizdavimu, kad galima suvaldyti savo jausmus, jeigu reikia – susiimti ir jausti tik tai, ko pageidauja darbdavys ar kolegos, pavyzdžiui, kad visada šypsočiausi ir būčiau maloniai nusiteikęs, net jei viduje tuo metu kunkuliuoja aibė sunkiausių emocijų.
Bet žmogus visas jas išstumia, užspaudžia ir mėgina gyventi kaip robotas, kuriam siuntinėjamos užduotys ir reikia jas vykdyti nieko neklausinėjant. Visgi turime suprasti, kad kai su savimi elgiamės kaip su daiktu, kuris neturi jausmų, poreikių, gyvybės – viskas mumyse tam priešinasi ir kūnas gali siųsti įvairiausius ženklus rodydamas, kad jis nesutinka su tokia pozicija.
Taip save nuneigiančio žmogaus gyvenime gali atsirasti daug kančios ir įvairių sudėtingų būsenų: įtampų, panikos atakų, depresijos požymių, psichosomatinių skausmų, skrandžio opų. Ir vėlgi kyla klausimas – tai liga ar tik simptomas? Tai būklė, kuri turi būti išgydoma vaistais, ar tai įsijungusi vidinė signalizacija, mus informuojanti, kad daugiau taip tęstis nebegali?
Labai džiugu, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems ši signalizacija tampa atspirtimi rūpestingam santykiui su savimi kaip gyva būtybe. Kitus, tuo tarpu, trauminiai procesai pastumia galutinai atsiriboti nuo savęs ir savo skausmo. Kai žmogus nebegali ištverti skausmingų gyvenimo patyrimų, vienas iš būdų juos pakelti yra užkietinti širdį – tapti akmeniu. Bet tada ir gyveni kaip akmuo, neturėdamas gyvo ryšio nei su savimi, nei su kitu.
Pandemija mums priminė, kad sunkumai ir kančia yra sudėtinė gyvenimo dalis.
– Jau kuris laikas esame didžiulės trauminės patirties – pandemijos – akivaizdoje. Kokį vaizdą matote konsultacijų metu – krizė padėjo mums labiau atsižvelgti į save, ar tik dar labiau suakmenėjome?
Antanas: Visiems teko skaudžiai susidurti su savo ribotumais, labai išvargino neapibrėžtumas, nesaugumo fonas, kuriame gyvename. Daugelis suvokė, kad gyvenime neturi tvirtų atramų ir įgūdžių dorotis su padidėjusiu stresu, ir tai paskatino ieškoti psichologų pagalbos ar kitų būdų, kaip sau padėti. Tikrai nemažai žmonių iš naujo atrado lėtesnio gyvenimo būdo, laiko leidimo su šeima naudą ir džiaugsmą. Tačiau reikia pripažinti, kad kaip psichologai matome tik tuos žmones, kurie pasirinko pažvelgti į save atidžiau ir bandyti savo rūpesčius išspręsti, o tų, kurie paniro į save, mes dažnai taip ir nepamatome.
Aušra: Pandemija daugelį paskatino ieškoti savipagalbos galimybių, atsirado daugiau psichologų iniciatyvų internetinėje erdvėje. Pavyzdžiui, programa „Be depresijos“, skirta supažindinti su plačia savipagalbos būdų įvairove. Depresiją įveikti mėginantys žmonės gali jungtis būdami bet kurioje pasaulio vietoje – tai svarbi galimybė gyvenantiems atokiau nuo didžiųjų miestų ar neturintiems finansinių galimybių privačiai lankytis pas psichologą. Lietuvoje ši atskirtis stipriai išreikšta ir internetas vis labiau tampa pagalbine priemone ją mažinant.
Antanas: Pandemija mums priminė, kad sunkumai ir kančia yra sudėtinė gyvenimo dalis ir nuolatinė palydovė. Gal tai nemalonu girdėti, nes mūsų visuomenėje puoselėjamas lūkestis, kad žmogus nuolat turi būti laimingas, o kančios ir skausmo geriausia būtų atsikratyti. Kita vertus, labai svarbu mokytis susidurti ir su nemaloniais jausmais, nesibaiminti savo vidinio pasaulio, kitu atveju, bet kokio didesnio sunkumo akivaizdoje jausimės bejėgiai. Todėl sunkumams reikia ruoštis – tam labai padeda gilesnis savęs pažinimas. Išmokę būti gyvenimo neapibrėžtume, patiriame tikrąjį jo skonį.
