Ji įsitikinusi, kad jos šeimos istorija puikiai atskleidžia, kaip sunku kartais būna matyti problemą, kuri yra akivaizdi.
Ligą pamatė vyrui netekus darbo
Iš vieno vidurio Lietuvoje esančio miesto kilusi Raminta su būsimu vyru susipažino pradėjusi studijuoti Klaipėdoje. Čia jis dirbo bare. Santykiai vystėsi greitai – jau po kelių mėnesių pora apsigyveno kartu, o po nepilnų metų buvo susituokę. Dar po kelių mėnesių gimė ir pirmasis sūnus. „Vyras dirbo vakarais, tad man pavyko tęsti mokslus. Labai džiaugiausi tuo, juolab, kad atrodė, jog pildosi visos svajonės: sutuoktinis labai mylėjo mudu su sūnumi, stipriai prisidėjo prie jo priežiūros. Gyvenome, kaip man tada atrodė, tikrai puikiai“, – prisiminė pašnekovė.
Paskutiniais studijų metais moteris įsidarbino pagal specialybę – sūnus jau ėjo į darželį, tad toks sprendimas atrodė logiškas. Tačiau darbe retkarčiais tekdavo užsibūti, tad grįžusi namo vyro (kuris toliau dirbo barmenu) kartais jau neberasdavo. „Manau, tuo metu viskas ir prasidėjo. Būdavo, kad mes net keletą dienų per savaitę prasilenkdavome, vis rečiau kažką kartu veikdavome, vis mažiau kalbėjomės“, – pasakojo Raminta. Ji prisipažino, kad tuomet prioritetą skyrė mokslams ir darbui, o ne šeimai. „Maniau, kad dėl to ir atšalome – kad abu daug dirbame“, – teigė moteris.
Tuo metu jau ir taip mažai savo jausmais besidalinęs vyras tapo dar uždaresniu. „Galvojau, nepasakoja, nes nėra ko – viskas gerai“, – prisiminė Raminta. Taip gyvendama ji ne iš karto sužinojo, kad vyras jau kurį laiką nedirba: kaip vėliau paaiškėjo, buvo atleistas už alkoholio vartojimą darbo metu.
„Kai tai sužinojau, man buvo šokas. Klausiau savęs, kaip galėjau nepastebėti, kad iš darbo vyras grįždavo girtas, juk užaugau su alkoholiku? Kaltinau save, bet blogiausia, kad apie tai su vyru normaliai nesikalbėjau. Kūriau versijas savo galvoje, o ne aiškinausi su juo…“, – prisiminė Raminta. Tokia situacija tęsėsi beveik metus. Šeima, neslėpė moteris, balansavo ant skyrybų ribos: vyras jau nebesislėpdamas gerdavo ir namuose, kartais dingdavo kelioms dienoms „pas draugus“.
Klausiau savęs, kaip galėjau nepastebėti, kad iš darbo vyras grįždavo girtas, juk užaugau su alkoholiku?
„Vieną vakarą jam grįžus po tokio eilinio dingimo pasisodinau ir ėmiau kalbėtis. Klausiau, ką darome? Sakiau, kad esu pasiruošusi bet kam – skyryboms, gydymui – viskam. Klausiau, ko jis nori? Kaip mato save, šeimą? Leidau jam kalbėti, o aš tik klausiau“, – pasakojo Raminta, neslėpusi, jog matydama, kad vyras nesiruošia ieškoti pagalbos, būtų palikusi jį ir su sūnumi išsikrausčiusi į gimtąjį miestą.
Ši istorija, anot pašnekovės, dar neturi laimingos pabaigos, nors jau porą metų tiek Ramintos sutuoktinis, tiek ji pati lanko anoniminių alkoholikų ir jų artimųjų bendruomenių susitikimus, eina į šeimos psichoterapiją. „Tačiau pagaliau galiu pasakyti, kad atleidau sau už tai, jog „nepastebėjau“ pirmųjų alkoholizmo ženklų“, – teigė pašnekovė, kartu su vyru prieš metus susilaukusi antrojo sūnaus.
Ji pasakojo, ne kartą galvojusi, kodėl taip ilgai nematė, jog vyras įklimpęs į alkoholį: „Manau, kad nesąmoningai tiesiog vengiau pripažinti, kad patekau į savo vaikystės istoriją. Signalai tikrai buvo, tačiau aš gyvenau tarsi rūke. Kartais rožiniame, kartais – pilkame. Tačiau rinkausi nieko nematyti“.
Signalas gali būti ir vairavimas apsvaigus, ir nuolatinis irzlumas
„Kokie signalai išduoda, kad šeimos narys, draugas ar kolega klimpsta į priklausomybę?“ – 15min paklausė klinikinės psichologės, priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ reabilitacijos programos vadovės Justinos Kymantienės.
Pasak jos, apie rizikingą, žalingą alkoholio vartojimą ar priklausomybę nuo alkoholio įspėja nemažai signalų. Vienas jų – stiprus noras išgerti, kuomet žmogus tendencingai ieško progų ir priežasčių tą padaryti. „Jomis tampa „mažasis savaitgalis“, kuris prasideda dar ketvirtadienį, visi maži ir dideli laimėjimai, kuriuos norisi atšvęsti, visi pralaimėjimai ar kasdien patiriamas stresas, susitikimai su draugais, noras pakeisti savo savijautą, ir kiti panašūs dalykai“, – sakė psichologė.
Kitas signalas, kai po suvartoto didelio kiekio alkoholio, kitą dieną, esant blogai savijautai, kyla stiprus noras išgerti vėl, taip siekiant atsigauti. Svarbūs ir ženklai, išduodantys, kad asmuo savo vartojimo kontroliuoti negali. „Pavyzdžiui, planavo kažkur dalyvaudamas negerti visai, bet nepavyko – pradėjęs gerti, sustoti nebegalėjo. Planavo išgerti tik tam tikrą kiekį alkoholio, tarkime stiklą vyno, tačiau nepavyko. Planavo ar žadėjo ką nors padaryti, tačiau dėl alkoholio savo planų neišpildė, žodžio neištesėjo“, – pasakojo priklausomybių ligų specialistė.
Po išgėrimų kylanti kaltė, gėda, sąžinės graužatis taip pat yra ženklai, galintys rodyti priklausomybę.
Anot jos, noras savo alkoholio vartojimą nuslėpti, po išgėrimų kylanti kaltė, gėda, sąžinės graužatis taip pat yra ženklai, galintys rodyti esant problemų dėl alkoholio vartojimo. Iškalbingi ir dėl alkoholio vartojimo atsirandantys praradimai, pasekmės. „Žmogus gali susidurti su sunkumais išpildant savo finansinius įsipareigojimus, gali kauptis skolos, gali prarasti darbą. Tačiau, reikia pastebėti, kad alkoholio vartojimo pasekmės nebūtinai yra susijusios tik su finansais. Tai taip pat gali būti rizikos sau bei kitiems sukėlimas, toks kaip vairavimas išgėrus, agresyvus elgesys, fizinis ar psichologinis smurtas, susižalojimai ar kitų sužalojimas. Šio rizikingo elgesio pasekmės – prarasta teisė vairuoti, autoįvykiai, atsiradę reikalai su teisėsauga. Prie galimų pasekmių reikia paminėti ir prarastą kitų pasitikėjimą, pašlijusius ar nutrūkusius santykius“, – priminė J.Kymantienė.
Anot jos, dar vienas labai svarbus įspėjamasis signalas – rizikingai ar žalingai alkoholį vartojančio asmens ir jo artimųjų jausmai.
„Į priklausomybę klimpstantis asmuo dažnai būna suirzęs, viskuo nusivylęs, piktas. Jo jausmai dažnai keičiasi, šalia esantiems tampa sunkiau suprasti ir atpažinti situacijas, į kurias jis reaguos ūmiai“, – kalbėjo pašnekovė, pridūrusi, kad ne tik priklausomo asmens, bet ir artimųjų jausmai taip pat rimtas įspėjamasis ženklas. Paprastai jie patiria stiprią įtampą situacijose, kuriose numano būsiant alkoholio, nuliūsta, susierzina ar supyksta, kai mato, kad žmogus, kuris planavo nevartoti ar išgerti tik tam tikrą kiekį alkoholio, šių ketinimų nebesilaiko.
„Baimė supykdyti, nuliūdinti ar suerzinti žmogų, kuris, artimųjų manymu, geria per daug, yra labai rimtas signalas, kad žmogus gali turėti problemų dėl alkoholio vartojimo. Ši baimė išduoda artimuosius manant, kad jie savo elgesiu gali pastūmėti gerti. Tai – klaidingas įsitikinimas, nes kaip ir minėjau, klimpstantis į priklausomybę asmuo pats ieško priežasčių išgerti, neretai jomis tampa kaltinimai artimiesiems“, – teigė klinikinė psichologė.
Situacijos asmeniškos, bet tendencijos – bendros
Kalbėdama apie alkoholizmą, J.Kymantienė teigė, kad kiekviena situacija yra individuali, tačiau priklausomybės formavimosi tendencijos panašios. „Pavyzdžiui, ne visi gali susidurti su finansiniais sunkumais dėl gėrimo, tačiau būdami apsvaigę gali priimti sprendimus, susijusius su išlaidomis, kurių būdami blaivūs ar nesijausdami kalti dėl gėrimo, niekada nedarytų. Žalingai alkoholį vartodamas žmogus gana ilgai gali neapleisti savo atsakomybių darbe, tačiau gali vis labiau apleisti savo atsakomybes šeimoje, gerdamas vakarais, savaitgaliais, savo nevaldomu elgesiu vis labiau griaudamas artimus santykius“, – kalbėjo specialistė.
Ji pabrėžė, kad priklausomybė nuo alkoholio yra liga, turinti daug veidų. Labai svarbu suprasti, kad ši liga nesirenka žmogaus pagal išsilavinimą, socialinį statusą, profesiją, finansinę padėtį ar kitus kriterijus. „Ar išsilavinę, aukštas pareigas užimantys asmenys yra atsparūs onkologiniams susirgimams? Mums reikėtų atsisakyti stereotipo, pagal kurį priklausomą žmogų matome tik geriantį kiekvieną dieną, viską praradusį ir gyvenantį prie konteinerio“, – įsitikinusi priklausomų asmenų bendruomenėje „Aš esu“ dirbanti psichologė.
Bet kokio pokalbio pradžia – pasirinkimas kalbėti
Alkoholio vartojimo įpročiai ar priklausomybė yra jautri tema pokalbiui. Pasak J.Kymantienės, tokių temų žmonės bijo, panašiai kaip ir pokalbio su žmogumi, kuris gali galvoti apie savižudybę, ar yra patyręs skaudžią netektį. „Vyrauja mitas, kad liesdami alkoholio vartojimo klausimus kitą žmogų galime įžeisti. Jei situacija jau sudėtinga, prisideda baimė supykdyti ar suerzinti žmogų, ir taip išprovokuoti jo gėrimą. Tai sulaiko nuo tiesaus pokalbio“, – kalbėjo psichologė. Pasak jos, priklausomų asmenų artimieji atėję į konsultacijas neretai vengia žodžių „priklausomas nuo alkoholio“, „alkoholikas“, „alkoholizmas“, juos keičia sakydami „ta problema“.
Žmonės atėję į konsultacijas neretai vengia žodžių „alkoholikas“, „alkoholizmas“, juos keičia sakydami „ta problema“.
„Tai tik patvirtina, koks alkoholio vartojimo klausimas yra jautrus. Tačiau ši tema, kaip ir kitos pokalbiams nepatogios temos, yra labai žmogiškas dalykas. O apie žmogiškus dalykus kalbėti reikia. Jei apsimesime, kad jų nėra, jie neišnyks. Nekalbėjimas apie alkoholio vartojimą dažniausiai tik gilina problemas, sudaro visas palankias sąlygas priklausomybės ligai progresuoti. Taigi, bet kokio pokalbio pradžia – pasirinkimas kalbėti“, – sakė pašnekovė.
Ji patarė: pasiryžus kalbėti, svarbu kalbėti tiesiai. Pašnekovas turi būti blaivus. „Esama klaidingo įsitikinimo, kad jautriomis temomis geriau kalbėti su išgėrusiu, nes tuomet jis bus atviresnis, lengviau išgirs ir priims tai, ką pasakyti nori artimieji. Vadovaudamiesi šiuo mitu artimieji neretai ir geria kartu. Tai nėra efektyvu, neretu atveju pašnekovas net neatsimena pokalbio turinio“, – sakė J.Kymantienė. Pasak jos, nesvarbu, kokio amžiaus priklausomas žmogus, koks jūsų santykis su juo, svarbu, kad pokalbyje vyrautų pagarba, drąsus atvirumas ir tiesumas.
Pasiryžus kalbėti, svarbu kalbėti tiesiai.
Ko nereikėtų sakyti kalbant su priklausomybe sergančiu žmogumi?
- Pokalbio metu reikėtų vengti kaltinimų, priekaištų, grasinimų ar maldavimų liautis gėrus ir gyventi kitaip. Priklausomybė nuo alkoholio yra lėtinė liga, paveikianti smegenis, elgesį, mąstymą. Todėl reikia suprasti, kad kaltinimai, priekaištavimai, ar reikalavimai, kurių sergantis žmogus yra nepajėgus išpildyti, kol negavo profesionalios pagalbos, labiau kenkia nei padeda;
- Kalbantis rekomenduojama susitelkti į save ir kalbėti apie save, pavyzdžiui „man neramu dėl to, kaip tu elgiesi, kai esi išgėręs“, „aš nuliūdau, kai buvome susitarę išeiti ir mums susitikus pastebėjau, jog esi išgėręs“. Tai mažina pašnekovo gynybiškumą ir pasipriešinimą kalbėtis nepatogiomis temomis.
Pašnekovė priminė, kad priklausomybė – visos šeimos problema. Todėl pradėjus ją spręsti reikėtų nusiteikti, kad keisis ne tik sergančiojo, bet ir kitų elgesys. „Artimieji dažniausiai kompulsyviai ieško būdų keisti priklausomo žmogaus elgesiui, kontroliuoja jį, sprendžia jo problemas. Ir tikisi, kad, jei tik pastarasis nustotų gerti, viskas pasikeistų ir problemų neliktų. Tiesa ta, kad net jei priklausomas žmogus kreipsis pagalbos ir pradės sveikti, artimiesiems susiformavusi netiesioginė priklausomybė savaime niekur nedings. Ji taip pat reikalauja sąmoningo atsigręžimo į save ir darbo. Artimajam svarbu suprasti ir priimti, kad vienintelis žmogus, kurio elgesį jis gali keisti, yra jis pats“, – sakė psichologė.
Kur ieškoti pagalbos? Padėti gali ir kunigas
Susidūrus su priklausomybe pagalbos galima kreiptis į priklausomybės ligų specialistus: konsultantus, socialinius darbuotojus, psichologus, psichiatrus. Pagalbos paieškos gali prasidėti ir nuo šeimos gydytojo kabineto, psichikos sveikatos centro ar visuomenės sveikatos biuro, kuriame galima registruotis į priklausomybių konsultanto konsultaciją. Čia žmogus bus supažindintas su pagalbos galimybėmis, nukreiptas pas kitus specialistus. Neretai priklausomo žmogaus sveikimo kelias prasideda bažnyčioje, savo ar šeimos sunkumais, kylančiais dėl alkoholio vartojimo, išdrįsus pasidalinti su dvasininku. Taip pat pagalbos galima kreiptis į Valstybinį priklausomybės ligų centrą, licencijuotas reabilitacijos bendruomenes. Psichologė J.Kymantienė priminė, kad pagalbą atrasti galima ir savitarpio pagalbos grupėse. Anoniminių alkoholikų grupės veikia visoje Lietuvoje, dėl pandemijos paskelbto karantino metu šių grupių susitikimai lengvai pasiekiami per nuotolį. Psichosocialinis gydymas pagal „Minesotos“ modelį bei darbas pagal „12 žingsnių“ programą, su kuria galima dirbti minėtose savitarpio pagalbos grupėse, gali būti labai veiksmingas derinys.
„Pagalbos labai raginčiau ieškoti ir artimuosius, kurie su savo sunkumais ir skausmu nereta lieka šešėlyje. Gali padėti minėti specialistai, išmanantys priklausomybės ligas bei artimiesiems pasireiškiančią netiesioginę priklausomybę, specialiai jiems skirtos psichologinės paramos grupės, psichoedukacinės grupės, savitarpio pagalbos grupės, tokios kaip Al-Anon ar SAV (suaugusių alkoholikų vaikų). Net jei priklausomas asmuo dar nėra pasirengęs pokyčiams, artimųjų darbas su specialistais gali svariai prisidėti prie jo motyvacijos sveikti“, – teigė priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ psichologė.
Daugiau informacijos apie šią bendruomenę ir ten vykdomas reabilitacijos programas rasite ČIA.
kur kreiptis?
- PRIKLAUSOMYBĖS LIGŲ SPECIALISTŲ ASOCIACIJA www.prik.lt
- RESPUBLIKINIS PRIKLAUSOMYBĖS LIGŲ CENTRAS www.rplc.lt
- ANONIMINIAI ALKOHOLIKAI www.aalietuvoje.org
- ALKOHOLIZMU SERGANČIŲ ŽMONIŲ ARTIMŲJŲ IR DRAUGŲ BENDRIJA www.al-anon.lt
