Pateikiame R.Saulevičiaus mintis apie priklausomybę nuo alkoholio: kaip veikia valia, kodėl keblu pačiam žmogui mesti gerti, kuo vartojimas skiriasi nuo priklausomybės ir pan.
Ar vartojimas paklūsta žmogaus valios pastangoms?
Šis įsitikinimas, kaip derlinga žemė, iš savęs išaugina daug minčių, emocijų, taisyklių ir prielaidų, kuriais remdamiesi priklausomų asmenų artimieji sukelia sau daug kančios.
Automatinių minčių seka gali būti tokia: „Jei jis/ji gali apsispręsti, vadinasi, jis/ji RENKASI gerti, o tai suponuoja, kad jis/ji elgiasi egoistiškai, nepagalvoja apie kitus, rūpinasi tik savo malonumais, ignoruodamas(-a) artimųjų kančias arba yra silpnas(-a) ir nesugeba savęs suimti į rankas. Tačiau jei tikrai jam/jai rūpėtų aplinkiniai, kurie dėl jo/jos taip stipriai kenčia, jis ar ji suprastų, kokią žalą daro, ir tikrai iškart sustotų vartojęs(-usi).“
Kita mintis: „Aš turiu jam/jai parodyti ar pasakyti, kaip mes kenčiame, atgręžti jį/ją į mūsų bėdas; aš turiu padėti užauginti jo/jos valią, sustiprinti, apsaugoti kontroliuodamas/-a jo/jos pinigus, veiklą, buvimo vietą; aš pats/pati turiu atsisakyti alkoholio arba atvirkščiai – padėti jam gerti, kad jis/ji save mažiau nuodytų. Jei visa tai padarysiu, jis/ji atsikvošės, ir mano kančios baigsis.“
Tokios mintys gimdo įvairių ir dažniausiai nemalonių jausmų: pyktį, liūdesį, apleistumą, beviltiškumą, vėliau ir apatiją.
Konsultuodamas priklausomus asmenis, pastebėjau, kad didžioji jų dalis išgyvena labai panašius jausmus dėl savo vartojimo. Jiems pikta ant savęs, kad vėl sulaužė sau ir artimiesiems duotą žodį, jiems liūdna, nes save įvardija, kaip silpnus, negebančius susiimti, jie jaučiasi apleisti artimųjų, iš kurių daugiausiai susilaukia tik priekaištų arba perdėtos globos ir su kuriais nejaučia galintys atvirai pasikalbėti.
Jų pasisakymuose daug beviltiškumo ir apatijos, prisiminus kaip ilgai ir nesėkmingai jie/jos bando patys/pačios pažaboti savo vartojimą. Skirtumas, tik tas, kad priklausomi asmenys šiuos jausmus dažnai slopina, t. y. užgniaužia tuo pačiu alkoholiu ir retai kada išreiškia, priešingai nei jų artimieji. Taigi panašius jausmus išgyvena tiek priklausomi asmenys, tiek jų artimieji, ir šie jausmai yra paremti taip pat bendru įsitikinimu, kad vartojimas paklūsta žmogaus valios pastangoms, norams ir galimybei rinktis.
Mano manymu, svarbu sustoti ties šiuo įsitikinimu ir pasižiūrėti į tai detaliau.
Priklausomybė – važiavimas keleivio sėdynėje, kur pasirinkimo yra mažiau arba visai nėra
Visų pirma labai svarbu atskirti du dalykus, kuriuos mes dažnai suplakame į vieną. Kalbu apie žodžius „vartojimas“ ir „priklausomybė“. Skirtumą suprasti galime, remdamiesi analogijomis. Pavyzdžiui, vartojimą galime prilyginti paramai, labdarai, išmaldai ar dotacijai, kai tuo tarpu priklausomybė labiau panėši į mokesčius. Vienu atveju mes galime rinktis, aukoti ar ne, tuo tarpu mokesčių atveju pasirinkimo laisvės turime mažiau arba visai neturime.
Kita vertus, jei jūsų auka ar išmalda tęsiasi kasdien kelerius metus, nenustebkite, kad vieną dieną, nusprendę šį kranelį užsukti, sulauksite prašymo, o gal net reikalavimo iš aukos gavėjo pratęsti kasdieninę duoklę, nes, tarkime, be jūsų aukos, kitas negali išgyventi. Sutikite, kad šiuo atveju pasirinkimo laisvė ir galimybė rinktis teoriškai išlieka, tačiau praktiškai labai apsisunkina.
Taip pat vartojimas gali būti prilygintas finansinių įsipareigojimų tėvams paauglystės ir suaugystės amžiuje, kuomet gali pasirinkti, ar prisidėti (jei taip, tai kiek) prie bendro ūkio išlaikymo. Priklausomybės analogija šiuo atveju būtų situacija, kai tau 30 ir tu vis dar gyveni su tėvais, kurie greičiausiai pradės reikalauti prisidėti prie bendro ūkio išlaikymo.
Kitas pavyzdys: vartojimas yra sėdėjimas automobilyje prie vairo, kai gali pasirinkti kur važiuoti, kada sustoti, kada išlipti ar įlipti. Priklausomybė – važiavimas keleivio sėdynėje, kur pasirinkimo yra mažiau arba visai nėra. Abu važiuoja automobiliu, tačiau vienas iš jų to automobilio nevaldo.
Sutrikimas – pasekmė to, ką žmogus daro laisvu pasirinkimu
Šiais pavyzdžiais noriu atkreipti dėmesį į keletą aspektų.
Pirma, gerti ar negerti, žmogus gali pasirinkti tik iki tam tikro savo vartojimo istorijos taško (kaip paauglys ir 30 metų asmuo gyvenantis kartu su tėvais), kuomet alkoholis, kaip cheminė medžiaga, sukuria negrįžtamus pokyčius smegenyse (kaip su privalomuoju aukojimu), kitaip tariant, kol išsivysto priklausomybė (nors ir važiuoji automobiliu, bet jo nebevaldai).
Antra, kad priklausomybės sutrikimą išgyvenantis asmuo (keleivis) gali sustoti vartoti, tačiau ne visuomet tai 100 proc. priklauso nuo jo, ir tai nereiškia, kad sutrikimas baigėsi. Priklausomybė yra sindromas, kurio tik vienas iš simptomų yra tolimesnis alkoholio vartojimas, nepaisant neigiamų pasekmių.
Daugelis autorių, bandančių įrodyti, kad vartojimas, kaip priklausomybės simptomas, nėra galimybė pasirinkti, priklausomybės sutrikimą lygina su širdies ligomis, vėžiu ar diabetu. Jie teigia, kad kiekvienas žmogus gali pasirinkti savo gyvenimo stilių (pvz., rūkymą, riebaus maisto vartojimą, cukraus vartojimą, sėslų gyvenimo būdą), kuris gali daryti įtaką minėtų ligų (vėžio, diabeto, širdies sutrikimų) ankstesniam ar vėlesniam išsivystymui.
Prašydami, kad priklausomas asmuo savo valios pastangomis sustabdytų šį simptomą, prašome sergantįjį bronchitu savo valios pastangomis sustabdyti kosulį.
Tačiau kartu jie priduria, kad kuomet toks gyvenimo stilius priveda žmogų prie diagnozės, rinktis jau nebegalime. Autoriai nori pasakyti, kad kartu negalime rinktis ir sutrikimo simptomų (juos išgyventi, patirti ar ne), jie tiesiog yra. Jei atmetame ligos simptomus, vadinasi, nepripažįstame ir pačios ligos.
Priklausomybės atveju šis simptomas yra tolimesnis alkoholio vartojimas, nepaisant neigiamų pasekmių. Prašydami, kad priklausomas asmuo savo valios pastangomis sustabdytų šį simptomą, prašome sergantįjį bronchitu savo valios pastangomis sustabdyti kosulį. Sutrikimas yra pasekmė to, ką žmogus daro remdamasis laisvu pasirinkimu.
Priklausomybės simptomus išduoda tik žmogaus elgesys
Normalu, kad priklausomybę identifikuoti kaip sutrikimą yra žymiai sunkiau nei, pavyzdžiui, onkologinę ligą. Priklausomybė yra psichikos ir elgesio sutrikimas, pasireiškiantis biocheminiais pokyčiais smegenų struktūroje, kuriuos objektyviai įvertinti sunku. O štai onkologinės ar širdies ligos dažniausiai turi aiškius objektyviai vertinamus kriterijus.
Priklausomybės sukeliamus pokyčius žmogaus fiziologijoje sunku apčiuopti. Priklausomybės simptomus galime stebėti tik žmogaus elgesyje. Todėl normalu, kad priklausomybe sergantį asmenį, taip pat kaip ir turintį kitų psichikos sutrikimų, ligoniu laikyti yra šiek tiek sunkiau nei luošį ar raupsuotąjį.
Ženkime žingsnelį dar toliau ir sutikime su teiginiu, kad priklausomybė, kartu su visais ją lydinčiais simptomais, yra pasirinkimas, o ne sutrikimas. Teikdami, kad žmogus gali pats kontroliuoti savo vartojimą, kad jam trūksta valios ir noro sustoti griovus savo ir kitų gyvenimus, stengiamės juos sugėdinti ir apkaltinti, nuliūdinti, įnešti daugiau įtampos į jų gyvenimus.
Asmuo, tikėdamas, kad viską gali pakeisti pats, tačiau nuolat suklumpa, po kurio laiko pradeda jaustis silpnu, bejėgiu, žlugusiu. Naivu būtų tikėtis, kad tokia būsena gali motyvuoti keisti savo elgesį. Didelė tikimybė, kad tokius nemalonius jausmus asmuo slopins alkoholiu.
Prisiminkime save panašiose situacijose. Kada paskutinį kartą, kuomet jautėmės sugniuždyti, staiga atradome savyje energijos ir jėgos kapanotis iš sunkumų? Dažnu atveju mums reikalingas palaikymas – kito žmogaus pagalba ar profesionali pagalba. Tuo tarpu priklausomybę vertindami kaip sutrikimą, sumažiname gėdos, kaltės jausmus, nevisavertiškumo jausmą, padedame prisiimti atsakomybę už savo sveikimą. Įvardindami priklausomybę kaip sutrikimą, perduodame vartojančiam asmeniui žinutę, kad jis/ji ne pats/pati pasirinko priklausomybės sutrikimą, jis/ji prisiėmė riziką, nesaikingai vartodami alkoholį, kuri nepasiteisino ir baigėsi diagnoze.
Analogiškai pasvarstykime, kuris onkologinis ligonis, sergantis plaučių vėžiu dėl dažno rūkymo, efektyviau sveiktų: ar tas, kurį nuolat gėdintume dėl jo neatsakingo elgesio, ar tas, kuris sulauktų palaikymo? Taigi, jei priklausomybė ir yra pasirinkimas, visgi efektyviau, priklausomo asmens atžvilgiu, ją būtų vadinti sutrikimu.
„Jei žmogus renkasi sirgti, vadinasi, sirgti yra labai patogu“
Rašant paskutinę pastraipą atrodo girdžiu kažkur mintyse iš konsultacijų atsklindančius priklausomų asmenų artimųjų priekaištus: „Va, dabar jis/ji turės pasiteisinimą. Vadins save ligoniu, kuriam aš neturiu teisės priekaištauti, moralizuoti ir ant jo pykti, nes neva taip jam tikrai nepadedu, o tik smukdau jį dar žemiau. Tai ką? Man tylėti ir su viskuo susitaikyti?“
Į tai norėtųsi atsakyti: jei žmogus renkasi sirgti ar netgi mėgautis sutrikimu, vadinasi, sirgti yra labai patogu ir komfortiška. Ir tai visiškai normalu. Žmogus iš esmės yra tingus ir nelinkęs keistis organizmas, ypač tada, kai aplinka jam sukuria bent jau pakenčiamas sąlygas.
Rinkdamiesi sveikti mes prisiimame atsakomybę už save, nes neįmanoma pasveikti už kitą žmogų.
Analogijų galėtume rasti dažno žmogaus darbinėje aplinkoje. Jeigu jūsų darbdavys nuolat nepatenkintas jūsų darbo rezultatais, jūsų mažu indėliu į bendrą komandinį darbą, dažnomis jūsų pravaikštomis, tačiau jūsų darbo užmokestis nekinta, visos pravaikštos užmirštamos jau po kelių dienų, nepadarytos užduotys paskirstomos kitiems darbuotojams ar net pačiam direktoriui, vargu ar jūs norėtumėte keistis.
Jaukią šiltą vietą norėsis išlaikyti, nepaisant dažnų direktorius pabumbėjimų. Po kurio laiko greičiausiai nekreipsite dėmesio net į direktoriaus priekaištus, nes jie bus tokie įprasti, kaip rytinis nenoras keltis.
Turbūt labai nepatogu tą girdėti, tačiau dažnai artimieji (aišku, iš visos širdies mylėdami ir norėdami tik gero) suteikia tas šiltnamio sąlygas, kuriose taip gerai veši sutrikimas, kuriose patogu sirgti. Tačiau čia svarbu pridurti, kad toks artimųjų elgesys irgi gali būti laikomas simptomu sutrikimo, kuris žinomas netiesioginės priklausomybės vardu.
Gali susidaryti įspūdis, kad šiuo tekstu bandau sukeisti smurtautojo ir aukos vaidmenis. Įprastai juk smurtautoju (nors šis žodis gal nėra visiškai čia tinkamas) laikytume priklausomą asmenį, kuris SAVAVALIŠKAI vartoja, taip skaudindamas aplinkinius, o aukomis laikytume artimuosius, kurie patiria ir iškenčia visas priklausomybės pasekmes kartu su vartojančiuoju. Tuo tarpu šiame tekste lyg ir suponuoju, kad priklausomas asmuo yra auka, kenčianti dėl artimųjų nepalaikymo bei nesąmoningo skatinimo sirgti.
Diagnozė dar nereiškia pasaulio pabaigos, jei mes turime galimybę sveikti
Noriu atkreipti dėmesį, kad šiuo tekstu nesiekiu apkaltinti nei vienos pusės. Tiek priklausomi asmenys, tiek netiesiogiai priklausomi asmenys nėra atsakingi už savo sutrikusį elgesį (t. y. už savo simptomus), todėl ir prasmės kaltinti nėra.
Tai kas tada už ką atsakingas?
Tiek priklausomas asmuo, tiek artimasis yra atsakingas ir gali RINKTIS, sveikti ar ne. Bet kokia diagnozė dar nereiškia pasaulio pabaigos, jei mes turime galimybę sveikti. Rinkdamiesi sveikti mes prisiimame atsakomybę už save, nes neįmanoma pasveikti už kitą žmogų. Tačiau įmanoma padėti kitam sveikti.
Kaip ir bet kurios kitos ligos ar sutrikimo atveju, geriausiai padeda specialistai. Naivu būtų tikėtis, kad sirgdami sunkia širdies liga rizikuotumėme, bandydami įrodyti sau ir visam pasauliui, kad su tuo galime susitvarkyti patys arba padedami artimųjų. Profesionali pagalba, dirbant su psichikos ir elgesio sutrikimais, yra tiek pat būtina, kiek dirbant su fizinių sutrikimų spektru.
Taigi, įsitikinimas, kad pats žmogus, remdamasis tik savo valios pastangomis, gali sustabdyti sutrikimą su visais jį lydinčiais simptomais, mano manymu, prilygsta Barono Miunhauzeno istorijoms, kuriose jis pats save už plaukų ištraukia iš pelkės.
Rokas Saulevičius yra klinikinis psichologas, dirbantis su priklausomybėmis.
