Keturi dalykai, nuo kurių priklauso sveikata
Kaip prisipažino gydytojas, knygos rašymas, lyginant su TV laidomis, yra didžiulė prabanga, suteikianti galimybę ramiai atsisėsti ir sklandžiai bei nuosekliai išdėstyti savo mintis.
„Mūsų kūnas turi stebuklingą galią pasveikti pats. Tiesiog reikia jam sudaryti sąlygas ir netrukdyti. Padėti jam, aišku, reikia. Būna situacijų, kai be vaistų neapsieisi, bet iš esmės, jei imsime rimtas lėtines ligas, kūnas sveiksta pats“, – tikino A.Unikauskas.
Pasak knygos redaktorės Dainos Žemaitytės, knygos paantraštė – ką turi žinoti kiekvienas žmogus, kad kuo ilgiau būtų sveikas. Ji pasirinkta ne veltui.
„Knyga tiesiogiai nepropaguoja sveiko gyvenimo būdo, bet labai aiškiai paaiškina, kaip maistas, nejudėjimas, blogas miegas ir blogi santykiai aplink mus veikia mūsų sveikatą. Knyga nėra apie tai, ką daryti, kad neskaudėtų galvos, netintų kojos ir pan., o apie tai, kaip maistas veikia mūsų organizmą.
Beje, man dirbant su tekstu po kurio laiko, pamačius cukrų, „prasidėdavo alergija“. Truputį juokauju, bet iš tiesų realiai suvokiau, ką mano organizmui daro cukrus. Nesakau, kad nebevalgau saldainių, bet jų suvalgiusi ėmiau jausti, kaip jie veikia. Kita redaktorė, po kelių savaičių atėjusi į darbą, pasisakė: „Žinai, aš pradėjau valgyti du kartus per dieną ir taip gerai jaučiuosi! Anksčiau valgydavau penkis“, – pasakojo D.Žemaitytė.
„Mityba – turbūt pati kontroversiškiausia tema pasaulyje. Apie jos poveikį sveikatai nuomonių yra daugybė, labai daug mistifikacijų, gąsdinimų, todėl labai norėjau šioje srityje gražiai viską sudėlioti. Pavyzdžiui, visi įpratę kalbėti apie cukrų ir riebalus, o ir pats knygoje pamiršau paminėti, kad pagrindinė mūsų maisto medžiaga yra baltymai“, – antrino pats knygos autorius.
Kodėl sveika nevalgyti 16 valandų
Paklaustas, ar tikrai maitintis reikia tik du kartus per parą, kaip jis siūlė vienoje savo laidų, A.Unikauskas pabrėžė neteigiantis, kad taip reikia maitintis, o sakantis, kad drąsiai galima maitintis du kartus ar netgi tik vieną kartą per dieną.
„Mūsų kūnas, mūsų žarnynas evoliuciškai nėra pritaikytas nuodijimuisi maistu, nors per pastaruosius 40 metų maisto pramonė pratina mus manyti, kad mes mirsime badu, jeigu nepavalgysime kas tris valandas. Tiesiog susiformavo toks status quo. Aš labai tikiuosi, kad mums pavyks iš tokio mąstymo išbristi“, – tikino gydytojas.
Mūsų žarnynas evoliuciškai nėra pritaikytas nuodijimuisi maistu.
Jis prisipažino, kad pats paskutinį kartą valgė aštuntą valandą vakaro, t. y. prieš 16 valandų. Tai buvo trys svieste kepti kiaušiniai.
„Praeis dar viena ar dvi valandos ir aš turbūt apskritai nenorėsiu valgyti. Viskas labai paprasta. Tik noriu pabrėžti, kad aš nesilaikau tokio mitybos plano kasdien. Jeigu atsiranda noras pavalgyti, pavalgau, nesikankinu, bet jeigu galiu, stengiuosi nevalgyti mažiausiai 16, o dar geriau – 18 valandų. Ir taip jau apie 10 metų“, – teigė A.Unikauskas.
Dėl pasisakymų sulaukė net grasinimų
Paklaustas, ar stipriai pasikeitė jo gyvenimas, kai jis tapo dar ir TV veidu, A.Unikauskas atviravo, kad pagrindinis pasikeitimas, kad beveik nebeliko laisvo laiko. Jis teigė darbo dienomis dirbantis su studentais bei konsultuojantis ligonius stacionare, grįžęs namo ruošiasi laidoms, skaito mokslinę literatūrą, o savaitgaliais, išskyrus vieną per mėnesį, vyksta laidų filmavimas.
Kitas pasikeitimas, kad jis iš tiesų tapo atpažįstamas gatvėje, tačiau išpuikti jam neleidžia žmona. „Ji labai sveiko mąstymo žmogus ir jeigu tik pamato manyje užuominas jau nebe tokias, iš karto esu nusodinamas ant žemės, grąžinamas į realybę. Ir aš tada iš tiesų puikiai jaučiuosi“, – juokėsi medikas.
Taip pat jis sulaukia ir kritikos iš kolegų, tačiau dėl jos pernelyg neišgyvena.
„Teko konsultuoti ligonį urologijos skyriuje, o kaip tik neseniai buvo rodyta laida urologijos tema. Kolegos mane užsipuolė, kad tam tikras detales teigiau per drąsiai, o kažko nepaminėjau. Sakau: „Vyrai, jokių problemų, susitarkime, kuris ateisite pas mane į laidą papasakoti apie vieną ar kitą situaciją. Kritika iš karto baigėsi, daugiau nebuvo jokių priekaištų“, – pasakojo knygos autorius, kuris pats yra vidaus ligų gydytojas, todėl, anot jo paties, turi išmanyti labai platų ligų spektrą.
Pasak jo, buvo ir grasinimų, netgi buvo kreiptasi į Akreditavimo tarnybą dėl diplomo atėmimo, taip pat kreiptasi į universitetą, tačiau visi šie grasinimai buvo paremti tik emocijoms, o pagrindo jie neturėjo.
„Per laidas aš nešneku to, dėl ko nesu tikras. Visada remiuosi moksliniais straipsniais, tyrimais, faktine informacija, tai nėra tik mano sugalvota. Nors temas parenka kūrybinė grupė, bet aš visas jas peržiūriu ir tikrinu, ar viskas iš medicininės pusės su jomis gerai.
Kiekvieną kartą bijau, kad mes nepraleistume temos, kuri yra daugiau susijusi su ekstrasensorika nei su medicina. Kita vertus, tam tikromis temomis yra ir mokslinių straipsnių su priešingomis nuomonėmis ta pačia tema“, – aiškino A.Unikauskas.
Pavyzdžiui, viena iš temų, kurią jis atsisakė gvildenti laidoje, buvo dėlių terapija, kadangi jam nepavyko rasti rimtų straipsnių šia tema, kad galėtų drąsiai ja kalbėti.
Keletas įžvalgų iš knygos
Lėtinė liga yra labiau iliuzija nei realybė. Pradžioje ši mintis man pasirodė per drąsi. Bet dabar aš tuo jau neabejoju. Lėtinės ligos iš tikrųjų net neegzistuoja. Bent jau tokio pavidalo, kaip mes įsivaizduojame. Ir gydytojai ilgainiui pradeda jaustis ne ligų gydytojai, o jų simptomų slopintojais.
Šias liga mums atneša ne ateiviai ar piktosios dvasios. Mes jas sukeliame patys. Štai nuo ko turi prasidėti visų ligų gydymas.
Įsivaizduokime gero būdo žmogų, kuriam skauda sąnarius, galvą, kuris turi problemų dėl svorio, miego, kurio aukštas kraujospūdis. Nors yra gydomas, jis niekaip neišsikapsto iš ligų. Jeigu apsigyventų to žmogaus namuose, daktaras galėtų padėti, nes jo gyvenime daug ką pakeistų, visų pirma – mitybą. Ir žmogus pradėtų taisytis, nes mūsų kūnas turi nuostabią savybę – sveikti pats, kai jam suteikiama galimybių.
Mūsų kūnas turi nuostabią savybę – sveikti pats, kai jam suteikiama galimybių.
Lėtinė liga yra viso labo mūsų netinkamos gyvenimo kelionės rezultatas. Mes valgome per daug arba ne tai, ką reikėtų, mes geriame per daug, mes nejudame. Jeigu pakeistume elgesį su savimi, galėtume grįžti – pradėti sveikti. Juk lėtinė liga NEIŠTINKA. Nepabundame vieną rytą staiga susirgę lėtine liga.
Pateiksiu pavyzdį. Sergate cukriniu diabetu ir manote, kad jūsų problema yra didelis cukraus kiekis kraujyje. Bet iš tiesų diabeto problema yra atsparumas insulinui, dėl kurio padidėja cukraus kiekis. Šalinti reikia ne simptomą, o priežastį, šiuo atveju – atsparumą insulinui. Kol šalinsime simptomą, negydysime pačios ligos.
Kai nustatoma viena iš lėtinių ligų, jūsų jau daugybę metų esate atsparūs insulinui, jo kraujyje yra daug. Kai insulinas nebeatlieka savo darbo, nustatoma lėtinė liga. Ne tik diabetas, bet ir daugybė kitų, tokių, kaip širdies ligos, demencija ar Alzheimerio liga, net vėžys yra atsparumo insulinui pasekmė.
Yra daugybė priežasčių, sukeliančių atsparumą insulinui, taigi ir lėtines ligas. Tai perdirbto maisto valgymas daugybę metų – penkerius, dešimt penkiolika... Tai daug skaidulų turinčio maisto ignoravimas. Tai sutrikusi žarnyno bakterijų pusiausvyra.
Tai lėtinis stresas – tiek fizinis, tiek emocinis. Dėl to didėja kortizolio kiekis kraujyje, tai lemia cukraus kiekio didėjimą ir galiausiai vystosi atsparumas insulinui. Negana to, organizmas nepasisavina kalcio, ir šis, neturėdamas, kur dingti, pradeda kauptis raumenyse, sausgyslėse, kraujagyslėse, akyse, sąnariuose ir kituose minkštuosiuose audiniuose. Atsiranda sąstingis, artritas, katarakta, susidaro akmenys inkstuose ir tulžies pūslėje.
Tai miego trūkumas, dėl kurio taip pat vystosi atsparumas insulinui. Tai ir judėjimo stoka.
