Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Knygos „Drąsa būti savimi“ autorė atskleidžia esmines žmogaus iliuzijas: liaukimės ieškoti, kas esame

Kamila Golod, baigusi slaugos vadybą, karjerą pradėjo nuo paprastos administratorės ir pasiekė rinkodaros projektų vadovės poziciją. Tačiau supratusi, kad nori kardinaliai pakeisti veiklą, išėjo iš gerai apmokamo darbo, sukūrė Gerų emocijų namus ir pradėjo rašyti. Taip gimė psichologinis saviugdos romanas „Drąsa būti savimi“.
Kamila Golod ir jos knygos viršelis.
Kamila Golod ir jos knygos viršelis. / 15min koliažas

Kas yra drąsa?

„Drąsa būti savimi, mano akimis, gana platus suvokimas. Man drąsa prasideda nuo to, kad save priimi kaip paprastą žmogų, nes dažnai mes tiesiog pamirštame, kas esame. Man pačiai knygos rašymas buvo pažinimo ir ieškojimų kelias. Iš pradžių uždaviau klausimą, kas aš esu, ir ilgai ieškojau atsakymo. Galiausiai supratau, kad svarbu gal ne tai, kas aš esu, bet kaip noriu jaustis, kaip noriu gyventi, su kokiais žmonėmis noriu būti šalia, ką noriu veikti.

Kai tu darai tai, kas tau nėra artima, arba kai ieškai labai tolimos prasmės, pasimeti situacijoje čia ir dabar. Tačiau svarbiausia akimirka – kaip aš gyvenu čia ir dabar, ar aš jaučiuosi taip, kaip norėčiau. Visi mes turime praeitį, kuri gali būti įvairi, bet kartais praeitį labai svarbu paleisti ir atsikratyti tam tikrų iliuzijų dėl ateities, nes kaip mes gyvename dabar, kaip mes jaučiamės, kokie žmonės supa, taip kuriamas pagrindas, kaip jausimės ateityje“, – pasakojo pati autorė, pristatydama savo kūrinį Vilniaus knygų mugėje.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Kamila Golod
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Kamila Golod

Autorė eksperimentuoja ir su savo gyvenimu

Nusprendusi keisti gyvenimo kryptį, K.Golod baigė psichologinio konsultavimo kursą Žmogaus studijų centro Psichologijos akademijoje ir įgyvendino savo svajonę telkti žmones ten, kur visiems būtų labai gera. Tai ir yra Gerų emocijų namai, tiesa, kol kas virtualūs, kaip tinklapis, kuriame galima rasti straipsnių saviugdos temomis, taip pat gauti konsultaciją. Moters svajonė, kad virtualus tinklapis taptų realiais namais, į kuriuos rinktųsi žmonės į įvairius užsiėmimus. Taip pat K.Golod veda savęs pažinimo užsiėmimus, paremtus meno terapijos principu.

Gerų emocijų namai atsirado todėl, kad norisi turėti vietą, tačiau kad būtų gera, reikia praeiti ilgą kelią, kad suprastum, kaip nori gyventi ir ką nori daryti.

„Gerų emocijų namai atsirado todėl, kad norisi turėti vietą, kur tau labai gera, nors iš tiesų žmogui reikalingos visos emocijos. Tam, kad tau būtų gera, reikia praeiti ilgą kelią, kad suprastum, kaip nori gyventi ir ką nori daryti. Terapijos metu stengiuosi žmogų grąžinti į čia ir dabar. Ir jei kažkas dabartiniame momente nepatinka, žmogus turi spręsti – ką mes darome?

Kartais mes tik daug kalbame apie tai, ką norėtume daryti, o kai žmogui pasiūlai imtis veiksmų, jis sako, kad nesiims. Tačiau pokyčiai negali įvykti be veiksmo, neužtenka tik galvoti apie tai, kaip gali būti.

Kitas klausimas, ar tie lūkesčiai, kuriuos išsikėlėme, yra realūs. Neįmanoma iš karto peršokti iš pirmos klasės į dvyliktą. Norint kažko pasiekti gyvenime, reikia suprasti, kad einama labai mažais žingsniukais ir tai užtrunka, reikia išmokti džiaugtis, kad šiandien nuveikiau truputį daugiau nei vakar. Nelyginti savęs su kitais, o eiti savo tempu“, – teigė knygos „Drąsa būti savimi“ autorė.

Kodėl perskaitę patarimų knygą netampame milijonieriais

Pasak K.Golod, jeigu galėtume sekti svetimais pavyzdžiais, perskaitę knygą, kaip tapti milijonieriumi, jais visi ir taptume. Arba perskaitę knygą, kaip sveikai maitintis, akimirksniu pakeistume savo mitybą, ir visi taptume sveiki. Deja, taip nenutinka.

„Kiekvienas turime savo gyvenimo istoriją, ir jei kažką būtume galėję padaryti, jau būtume padarę. Tačiau jei šiuo metu kažko negalime padaryti, gal nespauskime savęs, kad privalome. Tiesiog reikia suprasti, kad mūsų aplinkybės šiandien kitos. Gal rytoj jos pasikeis“, – svarstė pašnekovė.

Kaip suprasti, kad jau tikrai laikas išeiti iš savo komforto zonos? Kiekvienas turi pats pajausti: ar aš dar galiu būti su tuo, kas yra, ar nebe? Pavyzdžiui, mums nepatinka darbas, bet puikiai suprantame, kad staigia jo nepakeisime. Todėl pokyčius pradėti reikia po truputį. Pavyzdžiui, pradžiai raskite veiklą, kuri jums patinka ir kuri taps atsvara. Jeigu supranti, kad negalėsi pakeisti situacijos, svarbu atrasti savo veikloje tai, kas patinka.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Kamila Golod
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Kamila Golod

Kodėl pokyčiai kelia baimę

„Mano patarimas – priimkime save kaip paprastą, netobulą žmogų, kuris gali suklysti, gali būti liūdnas ir pan. Jis neturi būti visagalis ar kito žmogaus kopija. Kai žmogus nesijaučia toks, koks norėtų būti, jis jaučiasi nelaimingas. Daug yra stereotipų, kaip turi atrodyti laimingo žmogaus gyvenimas, tačiau liūdna būna visiems, net ir tiems, kurie „Facebook'e“ nuolat demonstruoja spalvingas savo gyvenimo akimirkas.

Jeigu supranti, kad negalėsi pakeisti situacijos, svarbu atrasti savo veikloje tai, kas patinka.

O jei yra drąsos keisti savo gyvenimą, reikia suprasti, kad gali būti sunku, gali būti ne taip, kaip buvo įsivaizduota. Prisipažinsiu, kad man pačiai kartais norėdavosi sustoti ir pabėgti iš situacijos. Norėjosi rėkti – daugiau jokių pokyčių, kadangi įsivaizdavau, kad padarius veiksmą jis turės atoveiksmį, ir tada viskas seksis lengviau ir geriau. Turbūt sunkiausia, kai tu supranti, kad negali kontroliuoti situacijos. Tu sugalvojai, padarei savo veiksmus, regis, viską padarei tinkamai, bet yra aplinka, kiti žmonės, kitos reakcijos.

Taigi reikia būti stipriam ir žinoti, kad jeigu darysi pokyčius, nebūtinai viskas eis kaip sviestu patepta. Gal vieniems lengviau, kitiems sunkiau, gali užtrukti ilgiau nei tikėtasi. Ir šiuo atveju reikia palaikymo. Žmonių stiprybė yra juose pačiuose. Ir kartais užtenka tiesiog paprasto žmogiško buvimo šalia. Nereikia nei patarimo, nei paskatinimo, kad viskas bus gerai, o tik pasakymo: „Aš tave palaikau, aš su tavimi“, – atviravo moteris.

TAIP PAT SKAITYKITE: Gintaras Chomentauskas: „Gebėjimas sakyti „ne“ – tai ne agresija, o savo ribų brėžimas“

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Kamila Golod
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Kamila Golod

Ištrauka iš knygos: apie meilės badą

Alanui pasiūlius, Emai panorėjus, ji nuvažiavo į savo mėgstamiausią kavinę, kurioj gerdavo skaniausią Latte kavą. Įsitaisiusi ant minkštos sofos su vaizdu į siaurą senamiesčio gatvelę, Ema mėgavosi kava. Galvoje sukosi tūkstantis jausmų ir minčių. Laimėjo vienišumo jausmas, o tiksliau – negailestingas meilės badas.

„Kaip aš visada troškau patirti tą stiprų ir nuoširdų meilės jausmą, kurį, įsivaizduoju, tėvai turi duoti savo vaikams arba sutuoktiniai vienas kitam. Net negaliu apsakyti žodžiais, koks jis turi būti. Žinau, kad kiekvienas myli skirtingai, ir nuo to jo meilė nei bloga, nei gera. Myli taip, kaip moka, myli taip, kaip jį mylėjo tėvai. Ar priešingai – nei tai darė tėvai. Nėra įrankių išmatuoti meilės stiprumą, nėra tinkamų žodžių jai aprašyti. Buvau tikrai mylima ir savo mamos, ir savo patėvio, ir esu dėkinga jiems už tai. Jie man davė tiek savo jausmų, kiek galėjo.

Tačiau gauta meilė neužpildė mano širdies iki viršaus. Joje yra daug tuščios erdvės, kurią aš vis bandau užmaskuoti, paslėpti po intensyviu gyvenimu, po vakarėliais su draugais, skirtingomis kelionėmis, po knygų skaitymu, po spektaklių žiūrėjimu. O ji vis neužsipildo. Lyg kažkas prakeiktų ją.

Žinau, kad kiekvienas myli skirtingai, ir nuo to jo meilė nei bloga, nei gera.

Turiu nuostabų vyrą, gerbiantį, mylintį mane, žinoma, kiek moka ir gali, bet ir jis negali pripildyti mano kiauro kubilo. O aš taip norėčiau. Trokštu prisipildyti meile ir nustoti godžiai ryti, ieškoti arba slėpti savo norus po tobulai laimingos moters priedanga. Kaip aš norėčiau, kad dabar mane stipriai kas nors apkabintų ir nepaleistų. Daug kartų man sakytų – aš tave labai myliu. Daug kartų sakytų – tu esi man reikalinga. Kartotų ir kartotų, kokia aš esu svarbi ir ypatinga.

Jausčiau šilumą, švelnumą, bet kartu tas apkabinimas tvirtas ir suteikiantis saugumą. Aš noriu jausti, kad rūpiu tam žmogui šimtu procentų, jis šią valandėlę galvoja tik apie mane. Ne apie darbą, ne apie pirkinius, apie nieką kita. Aš jausiu tą meilės energiją, kuri mane užlieja, pripildo, paskatina ir stumia mane į priekį, į tolimesnį gyvenimą“.

Emos akyse pasirodė ašaros. Rankose ji laikė šiltą kavos puodelį. Burnoje jautė saldų skonį, o širdyje bandė šiais pojūčiais užlopyti savo skyles ir pasijusti nors truputį geriau. Ji žinojo, kad tikrai nėra tokia vieniša, kaip jai dabar atrodo. Ji turi savo mylimąjį, turi tikrai gerų draugų, ji turi Alaną, turi save. Kartais silpną, kartais stiprią, kartais liūdną, o kartais tiesiog laimingą.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Knygos „Drąsa būti savimi“ pristatymo akimirka
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Knygos „Drąsa būti savimi“ pristatymo akimirka

Svarbu pripažinti, kad tu gali būti visoks. Ir su tavimi viskas yra gerai. Gali leisti sau paliūdėti, pasvajoti, patinginiauti ir nekaltinti savęs už tokias akimirkas. Juk mes ne robotai, ne tobulybės, o tik žmonės – paprasti, bet kiekvienas savaip ypatingas ir nepakartojamas.

Nenoriai išėjusi iš savo mėgstamos kavinės Ema pasirinko ilgesnį kelią, norėdama dar pabūti viena su savo mintimis bei jausmais. Ir nors, kaip tyčia, visur degė žalia šviesa, pasirinkusi pirmą eismo juostą, netrukdydama eismui, Ema ramiai važiavo, nepaisydama likimo pakištos kojos. Įjungus pakeliui žalią tunelį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais