Be to, J.Poškevičiūtė atkreipė dėmesį į grėsmingą statistiką: ŽIV Lietuvoje tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų yra seniai peraugęs epidemijos lygį. „O nuo švirkščiamųjų narkotikų vartotojų, kurie yra mūsų visuomenės nariai, iki visos populiacijos – tik vienas žingsnis“, – interviu portalui 15min.lt metu įspėjo pašnekovė.
Ji pabrėžė, kad narkotikai toli gražu nėra vien užribio žmonių problema – juos vartoja absoliučiai visos socialinės visuomenės grupės
– Su kokiomis problemomis šiandien susiduriama, Lietuvoje siekiant sumažinti narkotikų vartojimo žalą?
– Prevencinės programos yra labai svarbios ir reikalingos, tačiau dar niekas nerado būdo, kaip padaryti, kad visi priklausomi žmonės staiga nustotų vartoti kvaišalus. Narkotikus žmonės vartoja ir dažnai tai daro švirkščiamuoju būdu. Ką mes galime padaryti? Stengtis bent jau sumažinti žalą: jei jau žmogus vartoja narkotikus, tegul jis tai daro kiek įmanoma mažiau žalingai sau ir visuomenei.
Vienas iš priklausomybių gydymo ir veiksmingiausių žalos mažinimo būdų yra farmakoterapija vaistiniais opioidiniais preparatais. Metadonas – vienas iš tokių medikamentų. Tai reiškia, kad priklausomi žmonės yra prižiūrimi medikų ir socialinių drabuotojų: užuot kasdien švirkštęsi narkotikus, jie geria medikamentus ir tokiu būdu kontroliuoja priklausomybę.
Deja, šiuo metu Lietuvoje priklausomybių gydymas vaistiniais opioidiniais preparatais yra labai sunkiai prieinamas.
Taip žmonės ištraukiami iš gatvės, jiems nereikia žūtbūt ieškoti dozės, nusikalsti, badytis ir rizikuoti užsikrėsti ŽIV ar hepatitais B ir C. Jų sveikata ir emocinė būklė stabilizuojasi, kai kurie net gali dirbti ir įsilieja į pilnavertį gyvenimą, tampa socialiai atsakingais žmonėmis.
Deja, šiuo metu Lietuvoje priklausomybių gydymas vaistiniais opioidiniais preparatais yra labai sunkiai prieinamas. Situacija tolydžio gerėjo iki 2010 metų, kai vis daugiau pacientų patekdavo į gydytojų rankas ir žalos mažinimo programas, tačiau dabar padėtis kritiškai blogėja, ypač Vilniuje. Vilniaus miesto savivaldybei priklausantis Priklausomybės ligų centras negauna finansavimo, todėl neaišku, kas bus toliau: nauji pacientai nepriimami, išlaikomos tik minimalios paslaugos, darbuotojams nemokami atlyginimai.
– Ne tik valdžios atstovams, bet ir visuomenei iki galo neaišku, kodėl svarbus priklausomybių gydymas?
– Atsakymas labai konkretus: mes jau seniai nesame mažo ŽIV infekuotumo šalis, kaip dažnai teigiama. Jei ŽIV infekuotojų žmonių skaičių išdalytume visiems šalies gyventojams, infekuotumo lygis neatrodytų aukštas. Tačiau šis rodiklis labai apgaulingas. Bėda ta, kad Lietuva neskiria nė cento testuoti dėl ŽIV tikslines rizikos grupes. ŽIV testai atliekami kraujo donorams, du kartus testą siūloma atlikti nėščiosioms, nors užtektų ir vieno karto. Tuo metu didžiausia rizikos grupė – švirkščiamųjų narkotikų vartotojai – valstybės lėšomis nėra testuojami. Todėl realios situacijos mes nežinome.
Tačiau tiesa ta, kad ŽIV Lietuvoje tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų yra seniai peraugęs epidemijos lygį. Epidemija skelbiama tada, kai 5 proc. tam tikros grupės žmonių yra užsikrėtę. Vilniaus mieste ŽIV užsikrėtusių švirkščiamųjų narkotikų vartotojų yra daugiau nei 10 proc.
Šis skaičius yra labai grėsmingas: nuo švirkščiamųjų narkotikų vartotojų, kurie yra mūsų visuomenės nariai, iki visos populiacijos – tik vienas žingsnis.
 |
| ULAC iliustr./Kūrybiškiausios reklamos, kviečiančios saugotis AIDS/ŽIV |
– Vadinasi, dauguma narkotikus vartojančių asmenų nežino, kad yra infekuotieji, todėl jie ne tik nešiotoja, bet ir platina virusą?
– Tegaliu pasakyti tiek, kad apsisaugojimo priemonės, tarkime, prezervatyvai, Lietuvoje nėra labai plačiai naudojami.
– Jei paprašyčiau nupiešti narkotikus vartojančio žmogaus portretą – koks jis būtų?
– Narkotikus vartoja absoliučiai visos socialinės visuomenės grupės. Turime suvokti esminį dalyką: priklausomybė – tai sunki liga, kuri gali užpulti bet kurį. Žmonės kvaišalų pabando dėl įvairiausių priežasčių: nori nekaltai paeksperimentuoti, vaduojasi nuo blogos emocinės būklės, nuo streso, pasiduoda draugų įtakai ir t.t. Taip, galima sakyti, kad žmogus pats renkasi tokį kelią – pradėti vartoti kvaišalus. Tačiau ateina laikais, o vartojant heroiną jis ateina labai greitai, kai žmogus negali rinktis – jis tampa priklausomas ir gauti dozę tampa būtinybe: tai jau nebe euforijos, o abstinencijos ir kančių mažinimo klausimas. Tokiu atveju be pagalbos iš šalies išsikapstyti iš esmės neįmanoma.
Žmonės kvaišalų pabando dėl įvairiausių priežasčių: nori nekaltai paeksperimentuoti, vaduojasi nuo blogos emocinės būklės, nuo streso, pasiduoda draugų įtakai ir t.t.
Heroino vartotojai sau ir aplinkiniams sukelia didžiausią riziką. Heroino vartotojų amžiaus vidurkis siekia apie 30 metų. Pasikartosiu: tai tikrai nėra vien užribio žmonių problema. Tik tiek, kad vartodami heroiną žmonės labai greitai atsiduria tame užribyje. Heroinas labai sparčiai žmogų paverčia asocialiu: žaibiškai ištirpsta ne tik asmeninės, bet ir artimųjų lėšos. Tada einama į gatvę ieškoti kitų pasipelnymo šaltinių.
– Kiek iš viso žmonių Lietuvoje yra priklausomi nuo kvaišalų?
– Registruotų, tai yra tų, kurie nors kartą kreipėsi pagalbos dėl elgesio sutrikimų, susijusių su narkotikų vartojimu, ir jiems buvo diagnozuota priklausomybė, yra daugiau nei 5 tūkst. Tačiau labai daug žmonių nesikreipia į sveikatos priežiūros institucijas, bijodami narkologinės įskaitos, kuri uždeda štampą visam gyvenimui. Ekspertai skaičiuoja, kad Lietuvoje gali būti 6–9 tūkst. vien švirkščiamųjų narkotikų vartotojų.
– Skaičiuojama, kad pasaulyje kasdien dėl perdozavimo miršta apie 500 žmonių. Kiek per metus dėl šios priežasties nepabunda Lietuvoje?
– Mirčių nuo perdozavimo statistikos skaičiavimas ir registravimas Lietuvoje yra problemiškas, todėl tikslių skaičių nėra. O tie, kuriuos turime, neatspindi realybės. Mirusiųjų artimieji linkę slėpti perdozavimo faktą, todėl mirties priežastis tokiais atvejais būna registruojama kaip širdies veiklos sutrikimas.
– Kodėl ši tema visuomenėje vis dar yra tabu? Galbūt atviros artimųjų netekusių žmonių istorijos priverstų susimąstyti ir bent ką nors atgrasytų nuo pagundų?
– Atvirumui kliudo istoriškai susiformavęs visuomenės požiūris į narkotikų vartotoją kaip į kriminalinį elementą. Ne kaip į ligonį, ne kaip į žmogų, kuriam reikia pagalbos ir kuriam dar galima padėti, bet kaip į nusikaltėlį, kone žudiką. Toks yra stereotipas, todėl natūralu, kad su narkotikais artimoje aplinkoje susidūrę žmonės verčiau tyli – jie nenori asociacijų su tokiais stereotipais. Tai yra milžiniškas barjeras.
Herojinas labai sparčiai žmogų paverčia asocialiu: žaibiškai ištirpsta ne tik asmeninės, bet ir artimųjų lėšos. Tada einama į gatvę ieškoti kitų pasipelnymo šaltinių.
Todėl vartotojų dekriminalizacija – labai svarbus momentas. Jokiu būdu nekalbame apie narkotikų kaip medžiagos dekriminalizaciją, tik apie vartotojo. Juk priklausomas žmogus be pagalbos negali atsisakyti vartoti kvaišalų, todėl nuolatos rankose turi dozę. Tai, kad už tai jį sodinsime į kalėjimą ar užkrausime pinigines baudas, problemos neišspręs. Kalinimas ir policijos darbas, gaudant ne platintojus, o vartotojus, valstybei labai brangiai kainuoja – dešimtimis kartų daugiau nei gydymas. Todėl visuomenei naudingiau ir pigiau gydyti ir suteikti pagalbą, o ne kriminalizuoti vartotojus.
Lėšų stoka negalima dangstytis, nes laisvės atėmimo sistemoje yra labai daug netikslingai išleidžiamų pinigų. Tik nuo politinės valios priklauso, kaip tas lėšas nukreipti į socialinės sveikatos paslaugas ir žalos mažinimą, kur efektas nepalyginti didesnis.
Valstybės parama, reikalinga žemo slenksčio programoms ir priklausomybių gydymui, nėra didelė: ŽIV testai, metadonas, švirkštai ir adatos – tikrai nebrangūs dalykai palyginti su tomis išlaidomis, kurias valstybė turės išleisti kiekvienam ŽIV užsikrėtusiam asmeniui gydyti – 26 tūkst. litų per metus iki gyvenimo pabaigos.
 |
| BFL/Rūtos Kalmukos nuotr./Narkotikai |
– Ką reiškia Lietuvai, kad „Žalos mažinimo“ konferencija vyksta būtent pas mus?
– Rytų Europos ir Centrinės Azijos kontekste, kur pastaruosius 10 metų ŽIV plinta spračiausiai pasaulyje, Lietuva atrodo neblogai. Esame viena pirmųjų postsovietinių šalių, pradėjusių įgyvendinti žalos mažinimo programa. Todėl tai, kad tarptautinė žalos mažinimo konferencija vyksta Lietuvoje, yra tarsi mūsų veiklos pripažinimas. Iš kitos pusės tai ir didžiulis įsipareigojimas žengti į priekį, nes Vakarų ir Centrinės Europos šalys pamažu atsisako narkotikų vartotojo kriminalizavimo ir atsigręžia į žmogų ir visuomenės interesus orientuotą narkotikų kontrolės politiką, kurios Lietuvoje dar nėra.
Maža to, žemo slenksčio programos, žalos mažinimas, švirkštų, adatų keitimas, konsultavimo programos Lietuvoje atsidūrė ant mirties slenksčio, nes nėra ilgalaikio valstybės finansavimo. Kelerius metus jo visai nebuvo, o dabar, jei ir bus, tai juokingai mažas.
Todėl tikimės, kad konferencija padės atkreipti valdžios institucijų dėmesį į žalos mažinimo problemas. Džiaugiuosi, kad Sveikatos apsaugos ministras viešai pasakė, jog žalos mažinimo paslaugos privalo būti finansuojamos, kad tai yra nemoralizuojanti,s racionalus ir praktiškas problemų sprendimas. Tikimės, kad sprendimų priėmėjai ne tik kalba, bet savo pažadus ir įgyvendins.
