Pasaulio sveikatos organizacija praneša, kad dėl įvairiausių negalių pasaulyje kenčia maždaug milijardas žmonių. JAV tyrėjų duomenimis, 74 proc. negalią turinčių žmonių nesinaudoja jokiomis priemonėmis, pavyzdžiui, neįgaliųjų vežimėliais ar kt., kurios aplinkiniams leistų suprasti tikrąją jų sveikatos būklę.
Kolegos gali paprasčiausiai netikėti, kad žmogui iš tiesų reikalinga pagalba, arba nepastebėti sunkumų, su kuriais dėl nematomos negalios kenčiantiems žmonėms tenka susidurti, rašoma straipsnyje.
Pasak J.Holland, pamačius žmogų, sėdintį neįgaliojo vežimėlyje arba nešiojantį akinius, iškart aišku, su kokiais sunkumais jam gali tekti susidurti. Jei tokiam žmogui prireiktų pagalbos, būtų labai nesunku ją suteikti. Tačiau jei žmogus turi vadinamųjų nematomų sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, serga depresija, kenčia dėl lėtinio skausmo ar mialginio encefalomielito (lėtinio nuovargio sindromo), padėtis tampa kur kas sudėtingesnė.
Kolegos darbe gali neatkreipti dėmesio į įvairius keblumus, su kuriais sveikatos problemų turintiems žmonėms tenka nuolat susidurti, be to, daugeliui gali būti sunku suprasti ar patikėti, kad žmogui, kuris iš pažiūros niekuo nesiskiria nuo kitų, gali reikėti rimtos pagalbos.
Nematoma ir tyli kova
Nematomą negalią turintiems žmonėms dažnai tenka susidurti ir su vidiniais barjerais. 2011 m. Kanadoje atliktos apklausos duomenimis, 88 proc. tokio tipo negalią turinčių žmonių nedrįsta jos atskleisti. „Žmonės bijo, kad jiems bus priklijuota etiketė, – sako neįgaliųjų paramos organizacijos „Scope“ paslaugų vadovas Guy Chaudoir. – Vienas iš sunkiausių dalykų – priversti save pasakyti, net ir bijant paprašyti pagalbos, kad šiandien šito padaryti negaliu.“
Jimmy Isaacsas yra tiesiogiai patyręs, su kokiomis neigiamomis pasekmėmis gali susidurti apie nematomas sveikatos bėdas nusprendęs viešai prabilti žmogus.
Prieš ketverius metus jam buvo nustatytas žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) – tuo metu vyras dirbo Jungtinėje Karalystėje įsikūrusioje akinių nuo saulės prekybos įmonėje. Atskleidus savo būklę, jam palaipsniui teko susitrumpinti darbo dieną, susitaikyti su sumažėjusiu atlyginimu ir atsisakyti tam tikrų funkcijų. Nebeišgalėdamas susimokėti būsto nuomos, J.Isaacsas teigia turėjęs išeiti iš darbo.
ŽIV užsikrėtę žmonės dažnai stigmatizuojami ir diskriminuojami. Tai, pasak J.Holland, gali turėti nemažos įtakos jų darbiniams santykiams. ŽIV / AIDS organizacijų duomenimis, ŽIV užsikrėtusių žmonių nedarbo lygis tris kartus viršija nacionalinius rodiklius.
J.Isaacsas teigia turintis draugų, taip pat užsikrėtusių ŽIV, kurie dirba finansų sektoriuje. Jie, pasak pašnekovo, jaučiasi negalintys darbdaviams atskleisti savo diagnozės. Nepaisydamas sau pačiam tekusių išbandymų, J.Isaacsas ragina nematomų sveikatos problemų turinčius žmones apie tai savo darbdaviams pranešti kuo anksčiau.
Dabar J.Isaacsas dirba lagaminais ir kelioniniais krepšiais prekiaujančios bendrovės „Rolling Luggage“ parduotuvės vadybininku. Vyro teigimu, sužinojusi apie jo sveikatos būklę, bendrovės vadovybė reagavo „fantastiškai“. Bendrovė net skyrė kelis laisvadienius, kad savo patirtimi vyras galėtų pasidalyti švietėjiškoje kampanijoje „Youth Stop AIDS“.
Negalia – per stiprus žodis
ŽIV ir epilepsija – tai dvi sveikatos problemos, kurių įtaka kasdieninėje darbinėje žmogaus veikloje gali pasireikšti labai nevienodai, tačiau daugelyje šalių abi šios būklės yra automatiškai priskiriamos negaliai.
Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje šią negalią turintiems žmonėms taikomos įvairiopos garantijos, o darbdaviams nustatytas reikalavimas „atitinkamai pakoreguoti“ darbo sąlygas ir pasirūpinti, kad žmogui nekiltų sunkumų atliekant pareigas. Šiuo tikslu gali būti pakeistos darbo valandos – idant žmogui netektų gaišti laiko spūstyse – arba skiriama laiko vizitams pas gydytojus. Jei darbuotojo sveikatos būklė teisiškai nelaikytina negalia, jis vis tiek gali gauti nustatyto dydžio ligos pašalpą ir kreiptis dėl lankstaus darbo grafiko sudarymo.
J.Holland teigimu, nematomą negalią turintys žmonės mano, kad terminas „negalia“ jų atžvilgiu yra pernelyg stiprus. Daugumos jų nuomone, šis terminas netinka jų būklei apibūdinti, ypač jei aplinkiniai tos būklės net nepastebi.
Reikia ne ypatingų privilegijų, o daugiau supratimo
Pasak organizacijos „Scope“ atstovo G.Chaudoir, išmintingi darbdaviai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Jungtinėje Karalystėje žmonės su negalia keturis kartus labiau nei kiti rizikuoja netekti darbo, dažniausiai minima jų reikmė – darbo valandų pakeitimas, o bene didžiausia problema – transportas. Skirdami dėmesio neįgaliųjų įtraukčiai, darbdaviai galėtų pritraukti nemažai talentingų darbuotojų, įkvėpti kolektyvą dirbti geriau ir užsitikrinti lojalumą.
„Lankstumo atsiranda vis daugiau ir daugiau – ar dėl vaikų priežiūros, ar dėl negalios, ar dėl būtinybės užsitikrinti darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, – sako G.Chaudoir. Tačiau jis pabrėžia, kad žmonėms vis dar labai trūksta informacijos. – Į negalią žmones visų pirma stumia pačioje visuomenėje susidarantys barjerai.“
Danny Clarke`as yra įmonės „ELAS group“, užsiimančios darbuotojų tobulinimu profesinės sveikatos ir užimtumo teisės srityse, operacijų direktorius. Jo teigimu, darbdaviai turėtų pamėginti kurti tokią kultūrą, kurioje personalas jaustųsi saugus. Jis pataria bendrovėms nusistatyti savą psichinės sveikatos ir gerovės politiką, kad darbuotojai žinotų, į ką kreiptis, jei prireikia pagalbos. „Geriausia, ką mes galime patarti [tiems, kas turi nematomų sveikatos problemų] – nekentėti tyloje“, – sako jis.
Pasak epilepsija sergančios 23-ejų Isabellos McGough iš Londono, jokių „ypatingų privilegijų“ nereikia, tačiau jei žmonės geriau suprastų, ką reiškia sirgti nematomomis ligomis, būtų gerai.
„Norisi pajusti bent šiek tiek supratimo, – sako ji. – Sunkiai dirbi, stengiesi, bet ir savo gyvenimu turi pasirūpinti.“
