Ir ne dėl to, kad jie bijo pripažinti klydę, kad yra išdidūs ar perdėtai gina savo nuomonę, nors kartais, žinoma, juos gali veikti ir šios priežastys. Daug dažniau negalėjimas atsiprašyti slepia kur kas gilesnę psichologinę dinamiką – nenoras ištarti „atsiprašau“ dažnai atspindi bandymą apsaugoti trapią savastį, rašo „Psychology Today“.
TAIP PAT SKAITYKITE: 20 netikėtų faktų apie emocijas
O juk ir atsiprašymų gali būti pačių įvairiausių: pradedant nereikšmingu ir greitai ištartu „atsiprašau“, atsitrenkus į nepažįstamąjį gatvėje, ir baigiant reikšmingu atsiprašymu, pripažinus savo klaidas. Pastarasis atsiprašymas ir tampa sudėtingiausias, tad neretai jį keičia kaltinimų lavina visam supančiam pasauliui. Tad kodėl gi kai kuriems yra taip sunku atsiprašyti?
Psichologas, populiarių psichologinių knygų autorius ir lektorius Guy Winchas tikina, kad po šių žmonių sąmoninga ar nesąmoninga baime atsiprašyti slypi fundamentalios priežastys, kurias jie pripažinti desperatiškai vengia:
1. Atsiprašymų vengiantys asmenys bijo pripažinti savo klaidas, nes jiems sunku atskirti savo veiksmus nuo savo asmenybės. Taigi toks žmogus mano, kad jei jis padarė kažką blogo, tai reiškia, kad jis yra blogas žmogus; jei jis buvo neatidus, tai reiškia, kad jis savanaudis ir pan. Būtent dėl to atsiprašymas jam simbolizuoja grėsmę jo paties identitetui ir pasitikėjimui savimi.
2. Daugelis iš mūsų atsiprašę jaučiame mažesnę kaltę prieš kitą žmogų, tuo tarpu bijantiems atsiprašyti, atsiprašymas gali atverti duris į gėdą. Ir nors kaltė mus verčia blogai jaustis dėl savo veiksmų, gėda bijantiems atsiprašymų verčia blogai jaustis dėl to, kokie jie yra – taigi gėda yra kur kas toksiškesnė emocija už kaltę.
3. Nors daugeliui mūsų atsiprašymas kartu yra ir galimybė išspręsti konfliktą, atsiprašyti bijantys žmonės baiminasi, kad jų atsiprašymas tik atvers duris dar didesniems kaltinimams ir konfliktams. Taigi jei jie kartą pripažins klydę – kitas, žinoma, pasinaudos proga ir užvers juos kaltinimais dėl ankstesnių jų klaidų.
TAIP PAT SKAITYKITE: 6 frazės, svarbesnės už „Aš tave myliu“
4. Atsiprašymų vengiantys asmenys bijo, kad jei jie atsiprašys, tai reikš, jog jie prisiima visą atsakomybę, kartu visiškai išteisindami kitą pusę. Tarkime, jei jie ginčijasi su savo antrąja puse, jie bijo, kad atsiprašymas atleis antrąją pusę nuo kaltės prisiėmimo, nepaisant fakto, kad kiekvienas poros narys daugelyje konfliktų turi prisiimti bent menkiausią atsakomybę.
5. Atsisakydami atsiprašyti šie žmonės bando valdyti savo emocijas, nes jie bijo pasirodyti pažeidžiami ar demonstruoti emocinį artumą. Jie baiminasi, kad net ir šiek tiek nuleidus „asmenines savo apsaugas“ iš jų pasipils aibė emocijų, kurių jie gali nesukontroliuoti.
