Mokslininkai tyrimui pasitelkė 13 neišnešiotų naujagimių. Jie visi dažnai žagsėjo, kas šiam tyrimui buvo labai svarbu. Prie jų galvų buvo priklijuoti elektroencefalografo elektrodai, kita įranga stebėjo ir fiksavo judesius, išduodančius, kad prasideda žagsėjimas.
Šis tyrimas jums gali pasirodyti keistokas. Daugelis mano, kad naujagimių žagsėjimas yra susijęs su jų mityba ir aktyvumo/poilsio režimu. Tačiau iš tikrųjų mokslininkai jau seniai žino, kad žagsėjimas yra ne virškinimo ar kvėpavimo sistemų, o nervinės sistemos funkcija.
Mokslininkai nustatė, kad kiekvienas žagtelėjimas naujagimio smegenyse sukėlė dvi dideles aktyvumo bangas, paskui kurias ritosi ir trečioji šiek tiek silpnesnė. Ta trečioji banga primena reakciją į garsą – tikėtina, kad taip vaikas reaguoja į savo paties skleidžiamą žagsėjimo garsą. Ir tai mokslininkus labai sudomino.
Gali būti, kad taip kalibruojamas naujagimio organizmas. Nevalingi diafragmos judesiai (žagsėjimas) taip gali būti siejamas su tam tikrais pojūčiais. Kiekvienas žagtelėjimas yra registruojamas smegenyse – štai kaip juda diafragma, kokį jausmą sukelia jos susitraukimai ir koks garsas pasigirsta žagtelėjus. Su laiku tai, greičiausiai, kūdikį išmoko valingai kontroliuoti kvėpavimą, kas labai svarbu kalbai.
Žmogus pačiose ankstyviausiose savo gyvenimo stadijose turi išmokti valdyti savo kūną. Būtent dėl to kūdikiai taip intensyviai stebi savo pačių pirštus ir kitus žmones – jie pasąmoningai tikrina kiekvieno raumens funkciją, mokosi valdyti galūnes, įsimena, kokį jausmą sukelia vienoks ar kitoks judesys. Naujagimis yra tarsi nesukalibruotas robotas – kiekviena funkcija ir jos sukeliamas jausmas yra registruojamas neuronų tinkluose ir žagsulys šioje vietoje gali padėti suprasti, kaip veikia kvėpavimo sistema.
Kodėl tuomet žagsi suaugę žmonės? Mokslininkai mano, kad tai – tik užsilikusi funkcija, kuri suaugusiems žmonėms neduoda jokios naudos. O galbūt smegenys tik iš naujo tikrina, ar gerai suprato diafragmos mechanizmą.
