Kas nulemia požiūrį į ateitį?
Kodėl vieni žmonės ateities planus dėlioja labai kruopščiai, stengiasi susidėti kuo daugiau saugiklių, o kiti – gyvena avantiūristiškai ir tuo mėgaujasi? Klausimas reikalaujantis gilesnio pamąstymo, bet labai įdomus, įsitikinusi psichologė, kognityvinės ir elgesio terapijos krypties psichoterapeutė Raimonda Ramanauskienė, aišku, minėtas perspektyvas nulemia toli gražu ne vienas žmogaus gyvenimo veiksnys.
„Dažnai galvojame, kad yra keli žmonių tipai – vieni planuojantys senatvę, jos saugumą, kiti – gyvenantys tiesiog šia diena. Iš tiesų yra kiek kitaip, tų žmonių grupių yra įvairių, vienos savybės juk pinasi su kitomis, o galiausiai žmogus kažkiek keičiasi ir su amžiumi. Vieni nieko neplanuoja, kiti planuoja tik kai kurias savo veiklas, treti linkę sustyguoti didžiąją dalį dienotvarkės ar ateities planų, o ketvirti jau perdėtai viską nori sudėti į rėmus.
Iš psichologinės pusės žiūrint, tai – mūsų vertybių, įsitikinimų ir įpročių komplektas. Ir tai nėra dalykas, kurį įgyjame paauglystėje ar vaikystėje, iš tiesų patirtis, kaip gyventi, kaupiame nuo vaikystės – nuo tėvų, aplinkos, bičiulių, darželių iki mokyklų ir laisvalaikio. Kiekvienos veiklos, patirtys prisideda prie žmogaus formavimosi, kaip jis gyvens ateityje, kokius sprendimus priims“, – mintimis dalijosi psichologė.
R.Ramanauskienė tikina, kad kiekvieno žmogaus kaip asmenybės raidai įtakos turi net tokie dalykai, kurių jis pats nepabrėžia, nepastebi, neakcentuoja, pavyzdžiui, pačios valstybės požiūris į tam tikrus dalykus ar net genetika. Taigi, pasak psichoterapeutės, reikėtų atkreipti dėmesį, kad mūsų sprendimus suformuoja begalė veiksnių, o tas formavimo etapas nėra baigtinis, gyvenimas ilgainiui prideda vienų ar kitų požiūrio kampų.
„Atvirkštukai“
Nors mūsų poelgiams ir pasąmonės perspektyvoms tėvai daro labai didelę įtaką, veikiausiai kiekvienas savo aplinkoje rastume po pavyzdį, kaip vaikai elgiasi visiškai priešingai – sakykime, tėvai išlaidūnai, o vaikas itin taupus.
Nutinka ir taip, kad tėvai yra kruopštūs planuotojai, o vaikai žygiuoja per gyvenimą „pasileidę plaukus“. R.Ramanauskienė tikina, kad atsakymo į šį klausimą reikėtų ieškoti kas kartą individualiai, bet kalbant bendrai pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į asmeninius žmogaus charakterio bruožus ir, aišku, tėvų elgesį.
„Paprastai, jei tėvai tik deklaruoja vienas ar kitas vertybes, bet jų poelgiai, įpročiai kalba ką kita, vaikai perims būtent pastaruosius. Antra, turime nepamiršti, kad vaikui labai anksti ima įtaką daryti ir kiti žmonės – mokykloje, ugdymo įstaigose, o galiausiai, dažnai sulaukę pilnametystės, jie išeina gyventi savarankiškai. Dalis jaunuolių net turi vidinius įsitikinimus, kad jie nedarys būtent taip, kaip jų tėvai. Taigi – niuansų, kodėl vaikai elgiasi visiškai atvirkščiai nei tėvai ar nei tėvai mokė, – tikrai ne vienas“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovė.
Galiausiai, atkreipė dėmesį R.Ramanauskienė, nereikia pamiršti to, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl nežinome, kaip jam „suveiks“ konkrečios kito žmogaus patirtys: „Kartais sakome, kad tai auklėjimo dalykai, bet aplinkos įtaka kiekviename žmoguje gali atsispindėti visiškai skirtingai. Taigi nuspręsti, kuris vienas dalykas yra tas lemiamas „mygtukas“, kuris suformuoja mūsų sprendimų kryptį, labai sunku. Tikrai nesakyčiau, kad tai tik šeima, tik ugdymo įstaiga, tai – visuma.“
Ateitimi rūpinasi labiau
Vienu iš būdų pasirūpinti ateitimi senatvėje laikomi investiciniai draudimai, investicijos ir draudimai nuo įvairiausių ligų. „Ergo“ grupės vadovė Violeta Blusevičiūtė tikina, kad matyti, jog žmonės vis dažniau apie tai galvoja bei tam pasiryžta.
Ori senatvė labai priklauso nuo sprendimų, kuriuos priimame tame gyvenimo etape, kai dirbame ir uždirbame.
„Pastebiu, kad sąmoningumas tikrai didėja ir tai džiugina. Žmonės pradeda daugiau tuo domėtis, drąsiau ir atsakingiau priima sprendimus, daugiau ne tik taupo, bet ir investuoja. Įtaką daro ir tai, kad šiems dalykams skiriama vis daugiau dėmesio, daug kalbama. Atsiranda supratimas, kad ori senatvė labai priklauso nuo sprendimų, kuriuos priimame tame gyvenimo etape, kai dirbame ir uždirbame. Kitaip tariant, taupymas turi tapti rutina, nuo pat pirmų uždirbamų pinigų“, – komentavo „Ergo“ atstovė.
Žinoma, anot pašnekovės, žmonės dažniausiai ateitimi labiau susirūpina tada, kai jau turi ką prarasti: „Sukuriama šeima, finansinė gerovė, tuomet atsiranda ir atsakomybė pasirūpinti finansiniu savo ir artimųjų saugumu. Kita, bet jau liūdnesnė, paskata susirūpinti finansiniu saugumu būna tada, „kai nutinka gyvenimas“ – rimta liga, trauma, tai, ko niekas niekada nelaukia ir nesitiki.“
Paklausta, kokių būdų dažniausiai žmonės imasi norėdami užtikrinti savo ateitį V.Blusevičiūtė tikino, kad draudimo bendrovės duomenys rodo, jog populiariausias – investicinis gyvybės draudimas.
„Žmogus pats nusprendžia pagal savo poreikį, ar jam norisi tik investuoti ir kaupti, ar dar turėti ir draudimą – gyvybės, kritinių ligų ar traumų. Tiems atvejams, kad gyvenime nutikus nenumatytiems įvykiams, draudimas kompensuotų ir nereikėtų naudoti vien savo santaupų, kurios turi užtikrinti finansinę laisvę ir orumą senatvėje“, – dėstė „Ergo“ grupės vadovė.
Planavimas – saugumo garantas?
Neretai įpusėję gyvenimą ar vėliau žmonės atranda planavimo pliusus. Kartais gailisi, kad nedėliojo visko griežčiau į lentynėles anksčiau, nes suvokia, kad būtų išvengę chaoso. Aišku, yra dalis tų, kurie niekada nesutiktų gyventi pagal planą.
Bet vis tik, dažnai sėkmingai versle dirbantys ar karjeros aukštumų pasiekę žmonės prasitaria, kad be planavimo – tikrai nebūtų to pavykę. Galiausiai, tikslių žingsnių sudėliojimas prideda psichologinio stabilumo – ar tiesa?
„Tai iš dalies yra požiūrio dalykas, bet mano pasiūlymas ir patarimas būtų nepersistengti nei į vieną, nei į kitą pusę. Ar tai, kad mes planuojame, šimtu procentu mums garantuoja, sakykime, orią senatvę? Tikrai ne, puikiai žinome, kad tai priklauso ne vien nuo to. Bet jei visiškai numojame į tai ranka, galbūt tai rodo šiokių tokių kompetencijų trūkumą. Aš tiesiog esu prieš kraštutinumus.
Manau, svarbiausia, kad kiekvienas žmogus pats sau atsakytų į klausimą – kas jam yra saugumas? Ar tai finansinis stabilumas, ar sveikata, ar darbo turėjimas, ar harmoningi santykiai su šeimos nariais? O tada judėti to link, nes vis tik saugumas yra vienas pagrindinių žmogaus poreikių, o norint jį patenkinti reikėtų ieškoti aukso viduriuko“, – patarė psichologė R.Ramanauskienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad svarbu kiekvienam žmogui tiesiog atrasti tokį gyvenimo būdą ar kryptį, kad nereikėtų kas kartą drebėti ir nerimauti, nes tai labai prastai veikia emocinę savijautą.
Kai kuriems, pasak pašnekovės, reikia daugiau saugumo garantų, todėl gerai, jei jie sau juos susikuria, o kitiems, žiūrėk, iš viso reikia minimaliai, jie jaučiasi užtikrinti viduje, tada irgi nėra blogai.
„Linkėčiau susikurti tokį gyvenimą, kad nebijotume paties gyvenimo. Juk gyvenimas yra kupinas iššūkių kasdien, todėl turime mokytis ne bėgti nuo jų, o su jais tvarkytis. Kiekvienas tą daro skirtingai, taigi svarbiausia būtent tai – atrasti sau geriausią būdą, kuris leistų ne krūpčioti, o iš tiesų ir pajusti gyvenimo džiaugsmų“, – tikino R.Ramanauskienė.
Kalbėdama apie tai, kodėl dalis žmonių suvokia, kad senatvei reikėtų ruoštis iš anksto, o kiti numoja ranka, R.Ramanauskienė pabrėžia, kad tai irgi požiūrio kampas.
„Tai vėlgi yra individualu, puikiai suprantame, kad vaikystę, kūdikystę išgyvename kone visi, o senatvę, garbų amžių – toli gražu ne. Galbūt todėl daliai žmonių tai neatrodo būtina investicija, bet vis dėlto, aš į tai siūlyčiau žiūrėti kompleksiškai. Neretai senatvę įsivaizduojame kaip liūdną ir sunkų etapą. Vis tik siūlyčiau žiūrėti kiek kitaip, kiek priklauso nuo mūsų pačių?“ – retoriškai kalbėjo psichologė.
Pasak jos, net jei nežinome, ar sulauksime jos, ar įvyks kokių nors dalykų, kurie mums nepavaldūs, savo gyvenimu, savo savijauta, tiek fizine, tiek emocine, turėtume rūpintis visą gyvenimą, tuomet sulaukus garbaus amžiaus, tikėtina, bus gerokai lengviau.
Jauskitės ramiau dėl ateities – sužinokite daugiau apie ERGO gyvybės draudimą čia.
