Vaistinis šalavijas (Salvia officinalis L.), balkšvas, kvapnus, panašus į mėtas augalėlis, nuo seno vadinamas šventąja žole, panacėja, žolių karaliumi, žole iš Katalonijos, žole iš Graikijos, žole iš Prancūzijos, šuns liežuviu. Net senovės egiptiečiai dar prieš tris tūkstantmečius yra šalaviją aprašę, dažniausiai juo girdė nepastojančias moteris ir šios iškart nėščios pasidarydavusios.
Egiptiečiai naudojo šalavijus ritualams, laidotuvėms, o šiųjų ožkos, užėdusios šalavijų žolės, imdavusios tiekti dieviškųjų galių turintį pieną. Graikai draudė šalavijų arbatą gerti olimpiniams sportininkams, mat tie pasidarydavę nenugalimi. Plinijus rašė, kad tas, kas šalavijo lapą įsidės į batus, galės kalnus nenuvargdamas pereiti.
Keltai ir visokie druidai šalavijais gydė reumatus, kosulius, karščiavimus, neuralgijas, paralyžius. O indėnai nuo seno žinojo, kad šalavijas – vienas iš šventosios ketveriulės (šalavijas, tabakas, kedras ir kulkšnė), akies čakros lygio augalas, galintis išbaidyti demonus, sunaikinti neigiamas bangas, sulaužyti kerus, suteikti išmintį, ramybę ir aiškumą, gali pakviesti negimusių vaikų sielas iš anapus, kai kada gali ir numirėlį iš numirusiųjų prikelti, o jei ir neprikels, bet bent jau sugrąžins prapuolusį norą gyventi.
Viduramžiais šalavijas buvo vadinamas amžinos jaunystės palaikytoju, žmogėnai tuomet iš šalavijų darė actą, juo konservavo maistą. Liudviko XIV dvare dvarininkai lėbaudavo susiraugę šalavijų ir veronikų vyno, o šio poveikis trukdavo dar tris dienas, net kai jau tie nustodavo to vyno srėbti. Paršelius, žąsis viduramžiškiai būtinai ruošdavo su šalavijais, mat tie patiekalui suteikdavę švelnumo; gardino ir pupas, ryžius, bulves ir pomidorus.
Apskritai sunkiarankiai virėjai tais laikais visur barstė džiovintų šalavijų, kartu ir smilkydavo, trobas dezinfekuodami, piktas dvasias ir kaimynus baidydami, ir tik vieno gaila, kad tais laikais tie virėjai dar nežinojo, kad šalavijų negalima ruošti geležiniuose induose, mat šalavijų taninai reaguoja su geležimi.
Visais laikais ir tikri gydytojai labai vertino šalaviją. Šventasis Flavidijus šalavijų skirdavo nuo kosulio, kepenų, kaip diuretiką, sumaigytus lapus dėdavo ant negyjančių žaizdų, o sutrintą su druska ir pipirais trindavo į nesveikas dantenas.
Motiejus Platearijus šalavijus skirdavo nupiepėliams, nuotaikos ir noro gyventi neturintiems žmogėnams. Hildegarda sakė gi, kad tai vaistas nuo kūno: skatina apetitą, mažina blogą burnos kvapą, padeda viduriuojant, sugedus skrandžiui (kai rūgštingumas sumažėjęs), virškinimui, hemorojui nutikus, podagrai ištikus, nemigai, paralyžiui, galvos svaigimui.
Tai ir protui vaistas, melancholiją ir neišmintį išdžiovinantis, grąžinantis intuiciją ir humoro jausmą. Daktaras B. Vialas kadaise rašė, kad šalavijas padeda žmogui susitaikyti su prigimtimi, atrasti saiko jausmą ir priminti, kad žmogus visgi nėra visagalis.
Įvairiuose šaltiniuose rašoma, kad šalavijai buvę tikri pagalbininkai maro metu dezinfekuojant patalpas ir numirėlius. Raštuose džiaugtasi, kad šalavijai „padeda patikimiau apiplėšti maro aukų namus“. Jei norėsit ką nors panašaus su šalavijais nuveikti, pasitarkite su išmintingu daktaru, vaistininku arba, blogiausiu atveju, su Bružiene.
Tad belieka tik įsivaizduoti, kokių gėrybių gali mūsų kūnams ir sieloms suteikti šalavijas!
Visa, ką išpasakojau, rodo, kad šalavijas yra šventas augalas, nuo Olimpo iki šventosios Mergelės, įveikiantis kelias ligas iš karto vienu metu, įveikiantis grybelius, kosulius, gerkles, pienliges, depresijas, migrenas, dujų susikaupimus, tuberkuliozes, venų ir įvairių liaukų ligas. Visgi šiukštu dėl aktyviosios medžiagos tujono šalavijai nėščiosioms, mat gimdą gali sutraukti, maitinančiosioms, mat pieną gali užraukti. Negali ir kai kurie vėžininkai, epileptikai, visokie traukuliniai.
Taigi kantriausiems skaitytojams į galą teikiu ir atsakymą į klausimą, ko numirė žmogelis, kurio sode augo šalavijas. Prieš mirties jėgą sode nėra vaistų („Contra vim mortis non est medicamen in hortis“)! Ar norit gyventi amžinai? Vadinasi, norit neįmanomo. Geriau negalvokit apie tai. Pasisodinkit sodnuose sau šalavijų, ožką išveskit ten pasiganyti, ir nespėsit nė apsidairyti, kaip 104 metų sulauksit.
Giedrė BRUŽIENĖ, Gerduvėnų k., ūkis „Žolelės. Viršūnėlės ir šaknelės“