„Žmonės sutverti bendravimui“, – sako Lietuvos psichologų sąjungos narė, psichologė Sonata Vizgaudienė. Žmogiška prigimtis siekia būti bendruomenėje, šeimoje. Bendraudami ne tik lengviau išgyvename, bet gauname daug malonių patirčių. Laimingiausi žmonės jaučiasi turėdami gerus santykius su šeima, draugais, savo bendruomene.
Pastaruosius keletą mėnesių didžioji dalis lietuvių gyvena turėdami labai mažai galimybių bendrauti gyvai. Vis dėlto psichologai pabrėžia, jog socialiniai ryšiai net ir laikantis izoliacijos yra gyvybiškai būtini. Kodėl pandemijos metu labai svarbu žmogui išlaikyti socialinius saitus, kaip tai padaryti? Apie tai diskutuoja 15min pašnekovai.
Trūksta gyvų pasimatymų
Kaune gyvenanti Alina (vardas pašnekovės prašymu pakeistas – aut. past.) juokauja, kad pastaruosius tris mėnesius nė valandos nebūna viena. Trijų kambarių bute su vyru ir dviem vaikais iki karantino gyvenusi moteris artėjant žiemos šventėms ir gresiant griežtam karantinui nusprendė į namus atsivežti ir savo tėvus. Taip vienas buto kambarys virto svečių arba „senelių“ kambariu, o namuose nuo keturių žmonių padaugėjo iki šešių.
„Viena vertus, tai buvo geras sprendimas: visi kartu buvome per šventes, jaučiausi ramiau dėl tėvų, nes jie gyveno mažesniame miestelyje ir aš nuolat jaudindavausi, ar per atstumą tikrai tinkamai jais pasirūpinsiu ir, esant reikalui, užtikrinsiu greitą medicininę pagalbą. Seneliai padeda ir dabar, kai prasidėjo nuotolinės vaikų pamokos. Kita vertus, jau ir su sava šeima izoliuodamiesi mes turėdavome sunkių dienų. O dabar prisidėjo dar du žmonės – su savo poreikiais, nuotaikomis“, – sakė moteris.
Ji neslėpė, kad kartais su pavydu galvoja apie tuos, kurie karantiną leidžia vieni arba tik su antrąja puse. „Tikiu, kad jiems kyla visokių jausmų, bet man dažnai tiesiog per daug buitinio bendravimo. Pasiilgstu vienatvės. Kita vertus, geriau pagalvojus, man tiesiog trūksta įprasto gyvo kontakto su žmonėmis – draugais, kolegomis, pažįstamais“, – prisipažino pašnekovė, pajuokavusi, kad paskutinį kartą ne per „Zoom“, bet gyvai kalbėjosi su savo vaikų gydytoja.
Man trūksta gyvo kontakto su žmonėmis.
Anot jos, per antrąjį karantiną ji jaučia daugiau nerimo nei per pirmąjį. Tuo metu jos vyras ir vaikai – priešingai, jaučiasi kur kas ramiau. „Jiems jau aiški rutina. Vaikai išmoko „lankyti“ nuotolines pamokas, atrado, kaip draugauti su klasės vaikais per atstumą, tad nesijaučia likę be draugų. Vyras intravertas – jam mažiau bendravimo greičiau privalumas, nei tragedija“, – patirtimi dalinosi dviejų pradinukų mama.
Svarstydama, kas, jos nuomone, yra kitaip nei per pirmąjį karantiną, moteris prisipažino nebemokanti išlaikyti artimų kontaktų su jai svarbiais žmonėmis – ne šeimos nariais – per atstumą.
„Man labai trūksta bendrų vakarienių, išvykų su draugais, pasiilgau net vaikų mokyklos švenčių. Visai neseniai galvojau, kad eičiau į bet kokį renginį, kad tik galėčiau susitikti su žmonėmis gyvai“, – neslėpė pašnekovė.
Verta pasitelkti fantaziją
Psichologė S.Vizgaudienė sako, kad paprastai mes natūraliai turime tiek kontaktų, kiek mums yra būtina. Jei jaučiame poreikį, labai išvargstame, galime apriboti bendravimą. Bet neilgai trukus vėl su malonumu bendraujame.
Paprastai mes natūraliai turime tiek kontaktų, kiek mums yra būtina.
„Šiuo metu, laikantis karantino nurodymų, gyvi kontaktai stipriai apriboti, ir daliai žmonių – tai iššūkis, galintis sukelti tam tikrus psichikos sveikatos sutrikdymus. Pvz., išprovokuoti dažnesnius nerimo, net depresijos epizodus. Kad to nenutiktų, būtina prisitaikyti prie šiandienos gyvenimo ir kiek įmanoma sąmoningai iniciatyviai planuoti ir siekti nuotolinių kontaktų, tai daryti pagal vidinį poreikį“, – sakė emocinės sveikatos specialistė.
Pasak jos, nuotolinis pokalbis galbūt ne visai atstoja gyvą, kurio metu patiriame didesnį emocinį pasitenkinimą, bet gali veikti pakankamai raminančiai.
„Dabar nuotoliniai pokalbiai su vaizdu retai kam naujiena, todėl vertėtų pasitelkti vaizduotę ir patiems inicijuoti susitikimus su artimaisiais ir draugais, kolegomis. Tokie susitikimai gali būti teminiai, pvz., kartu ką nors veikiant, galbūt gaminant vakarienę, kartu skaitant anekdotus ar pasidalinant smagiomis nuotraukomis, galbūt daiktais, kurie sužadina malonius prisiminimus ir t.t. Kažkada su kolegėmis tarėmės į vakarėlį atsinešti vestuvių nuotraukų ir taip smagiai viena kitą daugiau pažinti. Svarbu nevengti bendraujant dalintis savo jausmais, išgyvenimais, taip sulaukiame pastiprinimo, taip pat palaikykime kitus, panašūs išgyvenimai paprastai suartina“, – sakė S.Vizgaudienė.
Ji priminė, kad nuotoliniu būdu galima dalyvauti ir paskaitose, kursuose ir, jei reikia, gauti specialistų konsultacijas.
Socialiniai tinklai nėra socialiniai kontaktai
Kalbėdama apie nuotolinį bendravimą, psichologė priminė, kad socialiniai kontaktai yra asmeninis bendravimas, jo neatstoja socialiniai tinklai. Pastarieji, anot pašnekovės, dažniau padaro žalos nei naudos, jei juose praleidžiame daug laiko ir stebėdami kitus lyginamės su jais.
Socialiniai kontaktai yra asmeninis bendravimas, jo neatstoja socialiniai tinklai.
„Į karantino sąlygas reikėtų pažiūrėti iš teigiamos perspektyvos – o kada dar turėsime tiek laiko pabuvimui su savimi ar pačiais artimiausiais šeimos nariais? Pagalvokime, gal galime puoselėti savo pomėgius ar atrasti naujų? Šis laikas taip pat gali būti skirtas naujų dalykų mokymuisi, užleistų įgūdžių tobulinimui. Per karantiną taip pat galima pasirūpinti maloniais dalykais, kuriems neturėjome laiko“, – patarė psichologė.
Reikia pasirūpinti ne tik kūno, bet ir minčių higiena
Paprastai sveiki žmonės neblogai susidoroja su karantino iššūkiais, sunkiau sekasi emociškai labiau pažeidžiamiems, kurie ir prieš karantiną turėjo psichikos ar emocinių sunkumų arba dėl pandemijos patyrė sunkių išgyvenimų, pvz.: susirgo, prarado darbą ar pan. Pasak S.Vizgaudienės, artimieji ar draugai turėtų labiau atkreipti dėmesį į tokius žmonės, patys dažniau susisiekti, pasiūlyti idėjų, kaip bendrauti, stebinti dažnesnėmis maloniomis žinutėmis.
„Karantino metu labai svarbu rūpintis savo minčių higiena. Jei leisimės užvaldomi negatyvių minčių, tai, tikėtina, įklimpsime į savigailą. Jei kasdienybėje ieškosime pozityvių dalykų, tai juos labiau ir pastebėsime, nes dėmesys krypsta ten, kur mes jį kreipiame. Prisiminkime, kad ši izoliacija – laikinas etapas ir jį išgyvename visi“, – sakė psichologė.
Iššūkiai vaikams ir paaugliams nevienodi
Socializacija ypač svarbi vaikams ir paaugliams. Kaip pandemija paveiks juos? Psichologės S.Vizgaudienės teigimu, vaikams iki 6 metų paprastai užtenka tėvų: „Mažyliai geriausiai jaučiasi būdami su artimiausiais žmonėmis, todėl jei tėvai šalia, karantinas neturėtų niekaip jų paveikti, ypač kai jis nėra itin ilgalaikis“.
Vaikams iki 6 metų paprastai užtenka tėvų. Vyresniems reikia bendraamžių.
Vyresniems vaikams bendravimas su bendraamžiais būtinas. „Visgi žmonės skirtingi: vieni labiau ekstravertai, kiti – introvertai. Ekstravertiškiems vaikams karantinas – iššūkis, jiems bendravimas reikalingas kaip oras, todėl tėvai turėtų stengtis kiek kompensuoti bendravimo stygių, kartu užsiimti kažkokia veikla (kartu gaminti maistą, pažaisti stalo žaidimus, pasidomėti vaikui svarbiais dalykais, pabūti gryname ore ir pan.)“, – sakė psichologė.
Ji patarė, kad jaunesniems vaikams tėvai turėtų padėti susisiekti su draugais nuotoliu būdu, vyresni tai geba organizuotis patys.
„Paaugliams bendravimas nuotoliu nėra naujas dalykais, jie paprastai mėgsta rašyti žinutes, daryti trumpus pranešimus balsu, keistis nuotraukomis, taip palaikydami pastovų ryšį su sau svarbiais žmonėmis, ypač bendraamžiais. Taigi, per karantiną jie tai tęs arba darys dar intensyviau“, – sakė psichologė.
Ji taip pat pastebėjo, kad intravertams vaikams, ypač paaugliams, karantinas gali net patikti, nes jie gali jaustis ramiai būdami labiau izoliuoti, kai niekas neverčia bendrauti.
„Jau yra tyrimų, rodančių, kad kai kurie vaikai drąsiau jaučiasi atsakinėdami, aktyviau dalyvauja pamokose, kai jos vyksta nuotoliniu būdu, nes jų socialinės baimės sumažėja“, – sakė pašnekovė.
Anot jos, trumpalaikė izoliacija didesnės žalos vaikams neturėtų padaryti, bet jei užsitęs mėnesiams, daliai vaikų gali būti sunku grįžti prie įprasto gyvenimo; gali kilti nerimas, sustiprėti baimės dėl socialinių dalykų.
„Aišku, ilgesnis vienišumo jausmas vaikams ir paaugliams, taip pat kaip ir suaugusiems, negatyviai veikia emocinę savijautą, iššaukia depresijos simptomus. Tėvams būtina atkreipti dėmesį į tai, kiek laiko vaikai praleidžia internete, nes ilgas buvimas įnikus į kompiuterį ar kitą išmanų įrenginį labai neigiamai veikia vaikų ir paauglių emocinę savijautą. Sustiprėja nuotaikų kaita, dirglumas, nerimastingumas, atsiranda daugiau pykčio priepuolių, netgi agresyvaus elgesio apraiškų, apatijos kitiems dalykams gyvenime. Tėvų pareiga pasirūpinti vaikų emocine savijauta, atkreipiant dėmesį į dienos rutiną, skatinant tarpusavio pozityvų bendravimą, rodant pavyzdį, kaip susidoroti su sunkumais, tada ir bendravimo stygius turės gerokai mažesnes pasekmes“, – sakė S.Vizgirdienė.
Jei karantino metu reikalinga emocinė pagalba:
-
skambinkite telefonu - 1809
-
apsilankykite puslapyje www.pagalbasau.lt
