Iš dalies tai nutinka todėl, kad bandant su kuo nors suartėti, visos mūsų problemos išlenda į paviršių. Atrodome normalūs tik tiems, kurie mus blogai pažįsta. Išmintingesnėje nei mūsų visuomenėje standartinis klausimas per pirmąjį pasimatymą tikriausiai būtų: „Kas su tavimi negerai?“
Viena iš vienišo gyvenimo privilegijų – tai nuoširdus įsitikinimas, kad mes iš tikrųjų esame tie žmonės, su kuriais lengva gyventi.
Galbūt mes turime slaptą polinkį užsidegti pykčiu, kai kas nors su mumis nesutinka, gal atsipalaiduojame tik dirbdami, o gal gudraujame intymiajame gyvenime ar užsisklendžiame, kai manome esą pažeminti. Nė vienas nesame idealus. Tik problema ta, kad iki santuokos mes retai gilinamės į savo ypatumus. Kai tik mūsų santykiai sukelia grėsmę iškelti į paviršių visus mūsų trūkumus, tuoj pat imame kaltinti savo partnerius ir galiausiai su jais išsiskiriame. Na, o mūsų draugai nėra tokie rūpestingi, kad pabaksnotų pirštu į mūsų trūkumus. Viena iš vienišo gyvenimo privilegijų – tai nuoširdus įsitikinimas, kad mes iš tikrųjų esame tie žmonės, su kuriais lengva gyventi.
Mūsų partneriai save pažįsta ne geriau. Mes, aišku, norime juos suprasti. Vaikštome pas juos į svečius, žiūrinėjame nuotraukas, susitikinėjame su jų draugais. Visa tai sudaro įspūdį, kad mes atlikome savo „namų darbus“. Bet ne. Iš tikrųjų santuoka – tai viltingas, taurus, be galo geras azartinis žaidimas, kuriame dalyvauja du žmonės, dar nežinantys, kas jie tokie ir koks pasirodys jų partneris. Jie susisieja ryšiais ateičiai, ir net nenutuokia, kokia ji bus.
Daugybę amžių žmonės tuokėsi dėl materialių priežasčių: nes susijungtų jų žemės sklypai, nes vieno šeima turėjo klestintį verslą, o kito tėvas buvo miesto teisėjas, nes reikėjo išlaikyti pilį, kuriai nepakenktų investicijos. Ir tokių „protingų“ santuokų pasekmė buvo vienatvė, neištikimybė, riksmai ir barniai, kurie aidėdavo vaikų kambariuose. Taigi, tokia „protinga“santuoka nebuvo tokia – ji buvo naudinga, snobiška, pavergianti. Todėl ją pakeitusios santuokos iš meilės net nereikia reklamuoti.
Santuokoje iš meilės turi reikšmės tik tai, kad du žmones neapsakomai traukia vieną prie kito, ir jie širdies gilumoje žino, jog tai teisinga. Iš tikrųjų, kuo santuoka atrodo lengvabūdiškesnė (galbūt praėjo tik pusmetis nuo pažinties, gal vienas jų bedarbis, o gal abu tik iškopė iš paauglystės), tuo ji saugesnė. Toks sveikas įžūlumas geriau nei logiškas apsisprendimas, tikrasis nelaimių katalizatorius.
Nors laikoma, kad mes visi santuokoje ieškome meilės, ne viskas taip paprasta. Iš tikrųjų mes visi ieškome artumo, galinčio sujaukti visus mūsų planus, kuriuos kūrėme, tikėdamiesi laimės. Mes norime savo, suaugusio žmogaus, santykiuose atkurti tuos jausmus, kuriuos jautėme vaikystėje. Prie tos meilės, kurią jautėme paauglystėje, prisideda kiti, destruktyvūs pokyčiai: troškimas padėti kitam žmogui, praradusiam savikontrolę, sutrikimas, kai negauni tėvų šilumos ar bijai jų pykčio, nepasitikėjimas savimi, baimė išsakyti savo troškimus. Taigi, visai logiška, kad, būdami suaugę, mes atmetame kandidatų į sutuoktinius kandidatūras ne todėl, kad tie žmonės blogi, o todėl, kad jie per daug teisingi – per daug brandūs, supratingi ir patikimi, nes jaučiame, kad tokios jų savybės mums svetimos. Mes tuokiamės ne su tais žmonėmis, todėl, kad nesiejame sąvokos „būti mylimu“ su „jaustis laimingu“.
Mes klystame, nes jaučiamės vieniši. Jei galimybė likti vienam mums atrodo nepakeliama kančia, mes skubame ir negalime ramiai išsirinkti partnerio. Mes turime visiškai susitaikyti su daugybės metų vienatvės perspektyva, kad galėtume būti pakankamai išrankūs, nes priešingu atveju rizikuojame pamilti būseną, kad esame nebe vieniši, o ne partnerį, kuris mus išgelbėjo iš tokios dalios.
Pagaliau mes tuokiamės, norėdami, kad malonūs jausmai taptų nuolatiniais mūsų palydovais. Mes manome, kad santuoka mums padės užkonservuoti tą džiaugsmą, kurį išgyvenome, kai mintis apie tai, kad reikia pasipiršti, pirmiausia atėjo į galvą. Mes buvome Venecijoje, lagūnoje, kateryje, ir vakaro saulė auksino jūrą, mes kalbėjomės apie tas mūsų sielos kerteles, kurių, atrodė, iki tol niekas nelietė ir žinojome, kad vėliau eisime į vieną vietelę skanauti rizotto. Mes susituokėme, norėdami tuos jausmus paversti nuolatiniais, bet negalėjome suvokti, kad nėra tvirto ryšio tarp tų jausmų ir vedybų institucijos.
Taip, vedybos keičia mūsų gyvenimą, nukreipdamos į kitą, labiau administracinę vagą, kurioje gali egzistuoti ir namas užmiestyje, ir ilga kelionė priemiestiniu transportu, ir varantys iš proto vaikai, kurie užmuša tą aistrą, kuri juos sutvėrė. Vienintelis bendras ingredientas – tai partneris ir, ko gero, tai netikęs ingredientas.
Gera naujiena ta, kad visai nebaisu, jei mes pastebėjome, kad susituokėme „ne su tuo“ žmogumi.
Gera naujiena ta, kad visai nebaisu, jei mes pastebėjome, kad susituokėme „ne su tuo“ žmogumi. Mes neturime jo ar jos atsisakyti tik dėl romantiško įsitikinimo, kuriuo remiasi santuokos supratimas Vakaruose paskutiniuosius 250 metų: egzistuoja tobula būtybė, kuri gali patenkinti visus mūsų reikalavimus ir įgyvendinti visus troškimus.
Mums reikia pakeisti savo romantišką požiūrį į tragišką (ir kažkuria prasme – komišką), kad kiekvienas žmogus mus nuvils, piktins, nervins ir liūdins – o mes elgsimės lygiai taip pat. Ir jausime tuštumą. Bet tame nėra nieko ypatingo – tai ne priežastis skirtis. Rinkdamiesi tą, kuriam mes patikime save, mes tik pasirenkame, kokią kančios rūšį mes labiausiai galime iškęsti aukodamiesi.
Tokia pesimizmo filosofija siūlo santuokos problemų sprendimą. Tai gali pasirodyti keista, bet pesimizmas sumažina pernelyg didelį mūsų romantiškos kultūros spaudimą santuokai. Nesėkmingas konkretaus partnerio bandymas išgelbėti mus nuo liūdesio ir kančios visai nereiškia, kad santuoka pasmerkta ar turi būti rekonstruota.
Žmogus, kuris mums geriausiai tinka – tai ne tas žmogus, su kuriuo sutampa mūsų skoniai, bet žmogus, kuris gali ramiai ir protingai įveikti visus mūsų skonių ir pažiūrų skirtumus. Verta atsisakyti įsivaizduojamos idėjos apie tobulą vienas kito papildymą. Kaip sužinoti, kad jūs radote tinkamą žmogų? Jis turi turėti savybę visus jūsų abiejų nesutarimus didžiadvasiškai iškęsti. Suderinamumas – tai meilės rezultatas, jis neturėtų būti jos sąlyga.
Romantizmas mums bevertis. Jis mus verčia manyti, kad visa tai, ką išgyvenome santuokoje, yra siaubinga. Galų gale mes liekame vieniši ir įsitikinę, kad mūsų netobulas ryšys buvo nenormalus. Mes turime išmokti prisitaikyti prie vienas kito netobulumų, visada stengdamiesi išmokti žvelgti į savo ir kito trūkumus geranorišku, žaismingu, atlaidžiu žvilgsniu.
