Psichologas, profesorius Gediminas Navaitis teigia, kad technologijos verčia žmogų pabėgti, tačiau tik būdamas čia ir dabar asmuo gali suprasti save ir susitvarkyti gyvenimą.
Veikia baimė kažką praleisti
Reikia pripažinti, kad paleisti iš rankų išmanųjį telefoną yra sunku, LRT RADIJUI sako D.Filmanavičiūtė. Kaip teigia ji, kalbėjimas apie santykį su technologijomis yra aktuali tema: „Mane labai įkvėpė vienas skaitytas tekstas iš „The New York Times“. Jame jauna mama pasakoja, kaip, maitindama pirmagimį, prigavo save belaikant telefoną ir naršant internetinėje parduotuvėje. Moteris rašo supratusi vieną dalyką – kai gulėdami mirties patale užduosime sau klausimą, ką būtume keitę gyvenime, tai tikrai nebus noras dar daugiau laiko praleisti naršant internete.“
Anot D.Filmanavičiūtės, žmonės ne tik nebemoka bendrauti vienas su kitu – darosi vis sunkiau bendrauti pačiam su savimi. „Mes nebeišgirstame asmeninių, sau kylančių klausimų ir neberandame atsakymų. Viską bandome rasti prietaisuose. Pavyzdžiui, mane veikia baimė kažką praleisti, nesudalyvauti, nesužinoti. Man patiko Gabrieliaus Landsbergio išsakyta mintis, kad dabar žmogus arba yra kaip beprotis, nepaleidžiantis iš rankų telefono ir dėl to nieko nepraleidžiantis, arba kaip nebenormalus asmuo, tuo nesinaudojantis, bet matantis, kaip pakyla saulė, kaip mieste užgęsta žibintai ir pan.“, – aiškina pašnekovė.
Dainininkė teigia bandžiusi ištrinti iš telefono socialinių tinklų programėles: „Galėčiau tai prilyginti tam tikrai reabilitacijai nuo priklausomybių. Tada, kai pripažįsti, kad sergi, ir tie žibintai ima ryškiau šviesti, ir lauko restoranų staltiesės gražiau plasnoja ore.“
Technologijos neleidžia būti čia ir dabar
Psichologas G.Navaitis teigia, kad diskusijos apie technologijų įtaką vis kartojasi, todėl problema tikrai egzistuoja. „Reikia suvokti, kad bendravimo taisyklės, taip pat mandagumo taisyklės visiems žinomos ir reikia jų laikytis, nesvarbu, ar naudojamės išmaniaisiais įrenginiais, ar ne. Jei bendraujame su žmogumi, tai tik su juo ir bendraujame“, – tvirtina pašnekovas.
Profesorius sako, kad psichoterapijoje dažnai siekiama, kad žmogus būtų čia ir dabar: „Stengiamasi, kad jis nelakstytų mintimis į savo praeitį ar į ateities svajones, kurių nerealizuoja. Tik tada, kai žmogus suvokia save tam tikru laiku tam tikroje vietoje, jis gali geriau sutvarkyti gyvenimą ir geriau suprasti save. Technologijos, deja, skatina pabėgti kažkur kitur.“
Paklausta, ar būna atvejų, kai telefonu nesinaudoja, D.Filmanavičiūtė teigia, kad sąmoningai to nedaro šeimoje. „Artimoje aplinkoje vengiu telefono. Taip, reikia laikyti elementarių mandagumo taisyklių. Taip pat ir meilės taisyklių, kai dėmesys skiriamas žmonėms, esantiems čia ir dabar. Reikia palikti socialinius tinklus ten, kur jiems ir vieta, ir atsigręžti į save bei tuo, kurie šalia“, – įsitikinusi pašnekovė.
Pasak dainininkės, tokius dalykus sunkiau suvokti jaunajai kartai: „Vadinamieji „milenialai“ tikriausiai apskritai nesupranta šios temos aktualumo. Visi šneka apie tai, kad tūkstantmečio karta ne tik nemėgsta kalbėtis gyvai – jiems nepatinka net telefonu vienas kitam skambinti. Savo reikalus jauni žmonės tvarko šypsenėlėmis ar „Snapchat“ filtrais.“
Pastebi, kad prarandami elementarūs bendravimo gebėjimai
Kaip aiškina D.Filmanavičiūtė, pasaulis tobulėja ir tai puiku, tačiau liūdna, kad prarandami elementarūs bendravimo gebėjimai. „Nebemokame sėdėti šeimoje prie stalo, megzti pokalbį, vystyti temas, palaikyti vieni kitus. Žinau, kad skambu pernelyg romantiškai, bet ir esu didelė romantikė. Todėl kartais palieku telefoną ten, kur jo neįmanoma pasiekti arba leidžiu laiką su žmonėmis, kurių įdomu klausytis ir tuomet technologijų net nereikia“, – sako pašnekovė.
Paklaustas, kaip išlaikyti pusiausvyrą besikeičiančiame pasaulyje, G.Navaitis pabrėžia, kad tereikia mylėti žmones: „Kai mylėsime tuos, su kuriais bendraujame, vargu, ar reikės ko nors kito. Juokinga, kai visas dėmesys nukreiptas į vieną žmogų, su kuriuo bendraujama, bet dar randama laiko ir kam nors kitam.“