Atrodo, verkimas ir ašaros yra toks natūralus gyvenimo reiškinys, bet iš tikrųjų kelia nemenką susidomėjimą.
Biologinis pagrindimas
Žmonių ašaros yra trijų rūšių: bazinės, refleksinės ir psichinės. Bazinės ašaros, „ašaros darbuotojos“, apsaugo akies rageną, maitina ją ir sutepa, kad akys neišdžiūtų. Refleksinės ašaros padeda išplauti bet kokias į akis pakliuvusias pašalines daleles arba garus (svogūnai yra klasikinis pavyzdys). Jų cheminė sudėtis yra žymiai paprastesnė negu psichinių ašarų.
Su emocine būsena susijusios, psichinės ašaros, pasigamina kaip atsakas į stiprias emocijas: bejėgiškumo, pykčio, liūdesio, džiaugsmo, kančios ar fizinio skausmo. Psichinės ašaros, pasirodo, yra net natūralus skausmą malšinantis vaistas.
Kai ašaros yra nulemtos mūsų emocinės būsenos, jose yra tam tikras neurotransmitorius, vadinamas leuenkefalinu, kuris sumažina skausmą, be to, ašaros pašalina iš organizmo tam tikrus toksinus, kurie atsakingi už stresą – ko gero, tai viena iš priežasčių, kodėl po išsiverkimo žmogus pasijunta geriau.
Dar kitaip tai vadinama katarsiu – po didelės įtampos, kurią sukelia padidėjęs adrenalino kiekis organizme, išsiverkus jis žymiai sumažėja, todėl jaučiamas palengvėjimas. Taigi verkti yra sveika.
Dar viena biologinė įdomybė, susijusi su ašarojimu, yra ta, kad moterys verkia dažniau ir daugiau negu vyrai, jų organizme gaminasi daugiau hormono prolaktino, kuris taip pat padidina ašarų gamybą, o, pavyzdžiui, testosteronas, kurio daugiau vyrų organizme, ašarų gamybą slopina.
Tačiau ašaros ir verkimas turi ne tik savo biologinį pagrindimą, bet ir glaudžiai susijęs su socialiniu bei psichologiniu kontekstu. Taigi kodėl žmonės verkia arba kodėl jie negali verkti?
Socialinis kontekstas
Įvairių tyrinėjimų (antropologinių, sociologinių, psichologinių) rezultatai atskleidžia, kad ašaros atlieka komunikacijos, t. y. bendravimo tarp žmonių funkciją. Tik gimęs naujagimis verkimu, nes kitaip tiesiog nemoka, kviečiasi mamą, praneša, kad jam kažkas blogai.
Verkiantis žmogus iš tiesų atrodo bejėgis, nuoširdus, „nepavojingas“ ir tokiu būdu parodo, kad juo reikia pasirūpinti, kad jam reikia pagalbos, paramos. Tačiau leidžiame sau paverkti tik saugioje aplinkoje ir su tais žmonėmis, kurie yra artimi, kurie mus supranta ir gali paguosti.
O vengiame ašaroti tose situacijose, kuriose nepriimtina reikšti stiprių emocijų, pvz., darbe, tarp nepažįstamų ar pan., kur galime savo ašarų gėdytis ar jaustis dėl jų nepatogiai.
Ašaros gali atlikti ir manipuliavimo funkciją. Tuo dažnai pasinaudoja vaikai ar isterinių bruožų turinčios moterys. Be to, kiek dažnai verkiama, nulemia ir kultūrinė aplinka. Tose šalyse, kur vertinamas santūrumas, pavyzdžiui, Japonijoje, verkiama rečiau, o ten, kur yra skatinamas emocijų reiškimas, pavyzdžiui, JAV, dažniau.
Verkimo dažnis priklauso ir nuo žmogaus temperamento – ekstravertai, labiau linkę reikšti savo emocijas, verkia dažniau, introvertai daugiau išgyvena savyje, tad ir verkia rečiau.
Stiprūs neverkia?
Tikriausiai ne kartą teko girdėti iš suaugusiųjų lūpų mažam sūnui skirtus žodžius: „Neverk, juk esi vyras, o vyrai neverkia“. Arba nuvertinančius tėvų pastebėjimus ašarojančiai dėl nelaimingos meilės paauglei: „Ir ko čia taip sielojiesi, bus dar tų meilių gyvenime...“
Sveikatai ašaros yra naudingos – sumažina įtampą, sureguliuoja vidinę pusiausvyrą, sumažina dėl įtampos pašokusį kraujospūdį.
Tokiais, atrodytų, nekaltais ir gero linkinčiais žodžiais suaugusieji moko savo vaikus, kad verkti negalima, kad geriau nuslopinti savo skausmą ir savo jausmus giliai viduje ir jų nerodyti, kad ašaros bevertės.
Apsiverkusiam darželyje ar mokykloje klijuojama „ištižėlio“ ar silpno etiketė. Sėkmingiems suaugusiesiems liepiama su visais savo sunkiais jausmais susitvarkyti tyliai, patiems.
Tad tai, ar galime sau leisti verkti, priklauso ir nuo to, kokioje šeimoje ir aplinkoje augome – ar mūsų jausmų buvo paisoma, ar buvo leidžiama juos reikšti, ar į juos buvo reaguojama. Kartais tenka išgirsti iš savo klientų, kad nemoka ar negali verkti, kad paskutinį kartą verkė vaikystėje.
Negebėjimas verkti gali byloti ir apie depresiją, kaip bet kokių išgyvenamų jausmų užslopinimą.
Sveikatai ašaros yra naudingos – sumažina įtampą, sureguliuoja vidinę pusiausvyrą, sumažina dėl įtampos pašokusį kraujospūdį. Paverkti linkę žmonės rečiau serga širdies ir kraujagyslių bei virškinimo trakto ligomis. Ir, kaip minėjau jau anksčiau, su ašaromis iš organizmo pasišalina streso hormonai.
Ar galima valdyti ašaras?
Dažniausiai žmonės kreipiasi su prašymu padėti išmokti valdyti savo emocijas, sumažinti verksmingumą, jautrumą. Greitas susijaudinimas, ašarojimas dėl menkiausios, atrodytų, priežasties vargina ir trikdo.
Norint pagelbėti sau, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas tokio vyksta gyvenime, kad taip lengvai ir greitai apsiverkiama (stresinės situacijos, kriziniai išgyvenimai, hormoniniai pokyčiai organizme, pavyzdžiui, nėštumas, klimakterinis periodas ar pan.). Supratus priežastį, parenkami ir tinkami pagalbos būdai: psichoterapija, streso įveikos metodai ir kt.
Kitas ašarų valdymo pavyzdys – aktoriai, kurie sugeba pravirkti ant scenos tada, kai to reikia.
Ką man nori pasakyti mano ašaros?
Psichoterapeuto ar psichologo kabinete verkti visada leidžiama. Ir visada yra užduodamas klausimas: „Ką jūsų ašaros norėjo pasakyti?“ ar „Kokios mintys išprovokavo jūsų ašaras?“
Tuo atveju, jeigu verkti nepavyksta, aš paklausčiau, o kokios mintys jums neleidžia pravirkti? Ką taip laikote savo viduje ir nenorite paleisti? Dėl ko kyla noras valdyti ašaras?
Jeigu yra noro atsakyti sau į šiuos klausimus, drąsiai kreipkitės į psichologus. Saugioje ir atsivėrimą paskatinančioje aplinkoje bus drąsiau patirti ir pajusti tą ašarų sukeltą palengvėjimo jausmą.
Tačiau negalime vienareikšmiškai teigti, kad ašaros tėra vienintelis būdas stipriems jausmams išreikšti ir pašalinti stresą iš organizmo. Jeigu žmogus moka išreikšti savo susikaupusius jausmus kitais būdais, pvz., yra linkęs išsikalbėti arba rašo dienoraštį, sportuoja arba yra kūrybingas ir piešia, dainuoja, kuria eiles, visi būdai, kurie padeda išsiventiliuoti susikaupusias emocijas, yra vertingi ir naudingi.
