Kavinėje vykusioje spaudos konferencijoje susirinkusius dalyvius pasitiko simboliškas Kristinos Norvilaitės darbas – paveikslas, kuriame vaizduojami du žmonės. Anot konferencijos moderatorės Gabijos Vitkevičiūtės, vaizduojamos dvi skirtingos žmogaus pusės, atskleidžiančios traumos atskyrimą.
Būtent tai pirmadienio rytą ir aptarta spaudos konferencijoje, į kurią susirinko tokie specialistai kaip Respublikinio priklausomybės ligų centro direktoriaus pavaduotoja dr. Aušra Širvinskienė, „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė, psichikos sveikatos ir žmogaus teisų ekspertė Karilė Levickaitė.
Konferencijos metu žodį tarė ir RPLC Vilniaus filialo ambulatorinio skyriaus vedėjas Haris Jakavičius bei Eurazijos žalos mažinimo asociacijos (EHRA) programos vadovė Eliza Kurcevič.
Stigma neleidžia laiku kreiptis pagalbos
Konferenciją pradėjusi dr. A.Širvinskienė teigė, kad stigma yra didžiulis įrankis, kuriuo daromos neigiamos reakcijos visuomenėje.
„Didžiausias žudikas yra stigma, nes jis laiko žmones šešėlyje, neleidžia laiku kreiptis pagalbos. Kai kalbame apie priklausomybės sritį, žodžiai labai svarbūs. Žmonės, pasakodami apie savo patirtis, kalba apie klijuojamas etiketes. Dėl jų jie jaučiasi beviltiški, atstumti. Ši stigma turi didžiulį poveikį visuomenėje. Tai stumia žmones į užribį. Ir vietoj to, kad politikai į tai kreiptų dėmesį, ieškotų mokslais paremtų priemonių, jie tai demonizuoja“, – pastebėjo RPLC direktoriaus pavaduotoja.
Dr. A.Širvinskienė mano, kad, norint šių stigmų atsikratyti, būtina pradėti nuo savęs: „Pagalvokime, kaip mes kalbame, kaip jaučiasi žmonės, kurie yra taip vadinami.“
Žinių teikimas – vienas iš stigmos įveikimo priemonių
Su žmogaus teisėmis apie 17 metų dirbanti psichikos sveikatos ir žmogaus teisų ekspertė K.Levickaitė pastebėjo, kad dėl nuolat besikeičiančių teisių keičiasi ir stigmų pavyzdžiai. Todėl svarbu žmones ne tik mokyti, bet ir suteikti reikiamų žinių.
„Tema nišinė ir apie ją kalbėti be galo nepatogu. Kelias buvo ilgas, nes nuolat gauname informaciją tiek iš socialinių medijų, tiek iš žiniasklaidos. Einame į visas visuomenės grupes, kalbame apie psichikos sveikatą, nes žmonės kupini įvairių mitų. Todėl, manau, kad žinių teikimas vienas iš stigmos įveikimo būdų.
Kai kalbame apie žmogų, pirmiausia, ir turime kalbėti apie žmogų. Tai reiškia, kad mes neapibendriname žmogaus pagal jo bruožus, sutrikimus, o – atvirkščiai – sakome, kad tai žmogus, vartojantis psichotropines medžiagas. Jei matome žmogaus elgesį, neskanuojame, kaip jis elgiasi. Be galo svarbi viltis, parama ir palaikymas“, – paaiškina specialistė ir priduria, kad visuomenės požiūris tampa žmogaus požiūriu į save.
Pastebi, kad kai kurie gydytojai linkę moralizuoti
RPLC Vilniaus filialo ambulatorinio skyriaus vedėjas H.Jakavičius išskiria, kad norint suprasti, kaip iš tiesų vadinti žmones, kurie linkę į priklausomybę, būtina išskirti penkias fazes.
„Pirmoji, kai žmogus pirmą kartą paragauja tam tikros medžiagos ir nežino savo ribų. Antroji – tolerancijos kilimas organizme, kai medžiagos vartojimas didėja, reikia vis daugiau po pirmo karto, bandoma pabėgti nuo problemų. Trečia faze tampa probleminis vartojimas – atsiranda socialinės problemos ir vartojimas padažnėja. Po vartojimo sunku išeiti į darbą. Ketvirtoji stadija – žalingas vartojimas, kuris gali trukti tris dienas. Organizmas pripranta prie kiekio, o jei jo stinga, norisi daugiau tos medžiagos. Žmogus tampa nervingas. Tai tampa pirmąja priklausomybės kortele“, – aiškina H.Jakavičius.
Anot jo, ne kas kitas, o būtent psichologas, psichiatras gali nustatyti, ar žmogus, vartojantis psichotropines medžiagas, yra priklausomas. Visgi jis pastebi, kad netgi gydytojai, pas kuriuos atvyksta pagalbos prašantis žmogus, iš pradžių moralizuoja ir kaltina.
„Žmogus pradedamas vadinti „alkoholiku“, „narkomanu“. Tai blogas požiūris, nes žmogus ateina su noru sulaukti pagalbos. Gydytojai turėtų padrąsinti, skatinti imtis metodų, padedančių išgydyti. Per pirmąjį vizitą reikia gauti ryšį, o jei viskas gerai, laikytis rekomendacijų, gydymo plano. Tada prasideda gydymas ne tik dėl savęs, bet ir artimųjų“, – tikina jis.
Sukuriama moralinė panika
Diskusijoje dalyvavusi EHRA programos vadovė E. Kurcevič atkreipė dėmesį, kad kiekvienoje pasaulio valstybėje yra organizacijų, šviečiančių nepriklausomybės temomis tiek visuomenę, tiek žurnalistus.
„Kalbant apie vyriausybės nutarimus, manau, verta paminėti Kanadą, JAV, Naująją Zelandiją. Tai šalys, kurios apie dešimtmetį stengiasi kalbėti šia tema ir mažinti stigmą. Išleistuose leidiniuose minima, kodėl nereikia vartoti tam tikrų apibūdinimų, kaip mes įpratę vartoti tuos žodžius ir kaip juos reikėtų keisti, kodėl negalima sakyti narkomanas, o asmuo, vartojantis psichotropines medžiagas“, – atskleidžia ji.
Specialistė taip pat nurodo, kad yra sudaryta globali komisija, į kurią įeina aukščiausio rango žmonės, orientuoti į narkotikų politikos problemas.
„Jie kiekvienais metais padaro po metines ataskatias, kuriose orientuojamasi į kalbą, svarstoma, kodėl medija bando sukurti moralinę paniką, sukurti kitokią žmogaus istoriją. Jie net kalbant apie dingusį berniuką sako, kad gal jis vartojo psichotropines medžiagas, iš tiesų neišsiaiškinę, ar taip tikrai nutiko. Niekas neturi įrodymų, ar žmogus iš tikrųjų vartojo“, – pastebi EHRA programos vadovė.
Paklauskime, kaip žmogus nori būti vadinamas
Anot jos, kiekvienas turi suprasti, kad žodžiai yra svarbūs – jie gali įžeisti, stigmatizuoti. Negalvodami, ką rašome, ką išgirdome ir atkartojome, galime sukurti nesaugią aplinką. Todėl žmonės bijos eiti į sveikatos institucijas.
„Kai rašome tekstą, svarbu atkreipti dėmesį, kokius žodžius rašome. Kalba yra gyvas dalykas, todėl mums svarbu sekti pokyčius, stebėti kitas šalis, kaip jose tai keičiasi. Taip pat integruoti į žodyną naujus žodžius. Rekomendacija – būti atviriems ir empatiškiems. Pavyzdžiui, vartokime teisingą žodyną ir sakykime, kad žmogus ne infekuotas ŽIV, o asmuo, gyvenantis su ŽIV. Arba nesakykime, kad ano vyras arba žmona, jei iš tiesų nežinome, ar jie susituokę. Vartokime neutralesnę kalbą, kad tai – partneris. Jei specialistas duoda grįžtamąjį ryšį, kad reikia vartoti ne taip, o kitaip, priimkime pastabas. Jie žino, kaip vartoti, kaip rašyti ir pateikti visuomenei“, – tikina E. Kurcevič.
Be to, specialistė pataria, kad prieš pristatydami žmogų paklauskime jo, kaip jis pats norėtų būti vadinamas. Taip pat nepamirškime ir kritiškosios pusės, leidžiančios nuspręsti, ar būtina kalbėti apie žmogaus asmenines savybes, rasę ar tautybę. „Jei nereikia to minėti, neminėkime. Jei nesame specialistai, nevartokime tokių žodžių, kaip „narkomanas“, „alkoholikas, visada orientuokimės į asmenį ir nerašykime kuo skambesnių tekstų. Vartokime tinkamus žodžius“, – skatina EHRA programos vadovė.
